Mano juodas BMW - Trojos princesei nešti.

Kas gali pasakyti kaip kvepia skausmas? Kas gali nupasakoti ilgesio pilnų akių bedugnės paslatis? Neturiu aš bekraščio lauko pastelinių gėlių ir mano rankos tolumų nesiekia. Iškišęs galvą pro nuleistą žemyn durelių stiklą regiu saulės nutviekstą kelią. Raitosi jis ir retkarčiais atrodo tuojau pats užsiners sau kilpą, tačiau paskutinę akimirką nerangiai išsitiesia ir nevalingai pasirangęs randa krypties pojūčio keliamą pareigos jausmą.
Pasukęs raktelį stengiuosi užgniaužti sužaloto V8 priešmirtinį kosčiojantį riaumojimą. Šalia mašinos gulintis Beretta geriau jau tegu patyli: šiandien męs kartu jau pasakėm užtektinai visai Mino armijai.
Dieną dvelkia naivia zyziančios musės ramybe. Šviežiai nupjauta žolė, tolumoje dyzelinio motoro tratėjimo sukelti aidai nusiritę kloniais sudūžta į miško masyvo kraštą.
Skubančios sraigės ritmu šlepsi laikas, o tu tyli. Aš tavęs nekaltinu, o tiesiog laukiu užsispyręs ir mintyse kuriu užtvaras kurias įveikęs pasieksiu išsvajotą dėmesį.
Blakstienos suplazda, tarsi drugelio sparnai, atodūsis išsiveržia iš baltų perlinių dantukų pilnos burnos. Pakėlęs galvą matau tavo žalias akis, jose sublizga dvi tyros kaip krištolas ašaros. Netaręs nei žodžio paduodu nosinaitę.
Tavo rankos, jos tarsi iš pieno plaukusios. Neatplėšiu akių nuo ilgų ir prižiūrėtų nagų. Kadaise tave vadinau savo tigriuke, tačiau tai buvo aistros pilnos naktys, jos turėjo pabaigos ženklą. Tu esi mano princesė, tačiau princesės turi žirnio sindromą, todėl privalo nerimti ir reikalauti. Neturiu milijonų: paskutinį atidaviau juvelyrinei pirkdamas tą nuostabų auksinį vėrinį su mielais deimančiukais, kuris galantiškai puošia tavo kaklą ir tarsi papildo nuostabių šviesių lininių garbanų spindesį.
Atsimenu kaip užsitarnavai šį širdžiai mielą niekutį. Tu net nepastebėjai to lengvo ir širdžiai atgaivą teikiančio savo juoko keliamo džiaugsmo virpulio mano širdyje ir kaip galėtum, juk tu esi tu. Nuostabus liemuo, pridengtas lengva audinio atraižėle, alsuoja geismu ir jaunyste. Liesdamas švelnią odą savo tvirtomis rankomis jaučiau tavo besikilnojančią ir virpančią krūtinę ir švelnų kvepalų aromatą, sumišusį su geismo skleidžiamu moters kvapu. Tavo kojos, apautos madingais visiškai nepraktiškais aukštakulniais, priminė man mintis, kurios leidžiantis saulei ir kylant naktinio miesto šurmuliui veikia kaip energetinis gėrimas nuvargusį, bet pergalę švenčiantį atletą.
Ką tu čia veiki, nejaugi ir vėl liksiu nesuprastas pienburnis vaikigalis, tikintis atsitiktinumo formule ir besiviliantis išvysti šviesų rytojų vien savo nežabotos energijos proveržio keliamais, adrenalino skatinamais, oportunistinių kliedesių pilnais, nematomais spuoguotais veiksmais. Šokas privalo nutraukti šiuos kliedesius, tačiau maloningasis kūrėjas pašykštėjo man savo teisingumo, turiu toliau negrabiai nešt savo naštą ir nesiskųst, nes juk pasaulis netobulas. Žinoma jeigu aš tikėčiau tobulumu: męs juk visi neišbaigti, kaip apvainikuoto pastato griaučiai. Viltis - vienintelė mūsų užuovėja šiame žvaigždžių dulkių chaose.
Ištartas žodis? Geležimi pakvipusios samanos, o gal tai aš geležies skonį jaučiu savo burnoje? Švelniai drebančia ranka atlapojau švarko skverną ir paliečiau kairį šoną. Pirštų prisilietimas kaip adata įgėlė mano svajonėms, ištraukęs raudonus jų galiukus visiškai nenustebau, atvirkščiai lengviau atsidūsėjau, nes juk viskas turi pabaigą, geriau būt drugeliu, nei apgailėtinu kirminu, gyvenančiu kitų sąskaita, begalę virpančio vabzdžio gyvasties kartų. Trečias nereikalingas. Tu, tavo poreikiai ir aš - trečias.
Lūpos nori tarti kažką įsimenančio svarbaus, bet išeina tik keistas gargaliavimas. Juokiuosi iš savęs mintyse. Nesigailiu nei vienos akimirkos, gailiuosi tik tavęs. Tu likai viena ir aš daugiau nebematysiu viliojančio silueto. Užmerkiu akis, protesto ir kartu pateisinamo jausmo kupinam gestui įprasminti.