Žmogus žmogui – nelygu

(pastabos apie dabartį)
Galvojau – iš kur atsiranda tie piliečiai, mūsų artimieji, kurie žiemas leidžia įlindę į požemį ir apsikabinę šiluminės trasos vamzdį? Ar jie taip išaugę ir gyvena nuo pačios vaikystės, ar jie prie to vamzdžio yra ir gimę?
Žmonių likimai nepasiduoda grupuojami, griauna dėsningumus, negali išvesti kokios nors kreivės, surasti kokį nors koreliacinį ryšį. Čia į vieną susipynusios žmogaus proto, instinktų, įpročių, jausmų galios ir dėl to rezultatas toks „neįkandamas“, neatrišamas, neįžvelgiamas. Bendra jiems tik viena – dabar jie visi miega apsikabinę vamzdį.
Susirinko prie to vamzdžio ir buvę turtingesni, turėję savo būstus ir gražias žmonas, kurios pagimdė ne vieną gražų palikuonį, net buvę dideli sovietų laiko viršininkai (žinoma, tokių nėra daug, bet yra). Yra ir tokių, kuriems gyventi nesisekė nuo pat vaikystės, jie net nesistengė pakelti savo galvos ir pasižvalgyti – ar nebūtų galima kopti aukščiau, rasti kitokį gyvenimo būdą?
Tūlam piliečiui peršasi išvada – kaip pasiklojo – taip ir miega, t. y. kalti dėl to yra patys, jiems taip ir reikia.
Dairęsis į šonus ir galvojęs, vis prisimenu D. Steinbeko knygoje „Rūstybės kekės“ parašytus žodžius, kurių prasmė tokia: pasauly nėra didesnio blogio, kaip kišimasis į kito žmogaus gyvenimą ir patarinėjimai kaip jis turįs gyventi. Iš savo ilgos jau praktikos, galiu paliudyti – su savo patarimais niekam negalėjau padėti – net einantiems į ankstyvą gyvenimo praradimą, į mirtį. Net patiems artimiausiems savo žmonėms, kurių niekada nepamiršiu ir už kuriuos prisiminęs, visada kalbėsiu maldą. Kol jie buvo gyvi, mano žodžiai buvo beprasmiai žirniai į mūro sieną.
Ir vis dėl to šioje likimų raizgalynėje galima kai ką įžvelgti.
Tie, žiūrint mūsų akimis, bet ne jų pačių, likimo nuskriausti žmonės, turi keletą bendrų bruožų – yra nuoširdūs, jautrūs, labai minkšto būdo, ne vienas yra ir talentingas, ir dėl to lengvai pasiduoda likimo vėjams. Daugelis jų negali net suvokti, kaip gali taupyti ir nesinaudoti gyvenimo malonumais, kurių visur yra gyvas galas. Daugeliui jų didžiausiu malonumu yra tapęs alkoholis, prie kurio jie priartėjo nejučia, vis užpildami per daug stiprius ir skaudžius gyvenimo smūgius.
Žvelgiant į gyvenimą proto, o ne jausmo akimis, normalus žmogus negali suprasti, kodėl „skaudus įbrėžimas“ turi būti užpilamas alkoholiu? Priešingai, žmogau, nepasiduok, grūdinkis, kad kitas įbrėžimas nebūtų toks skaudus. Ne, einama, kur lengviau, kur palaidumas, visiškai nežiūrima savęs, nežiūrima į ateitį. Matomai šios kartos žmonių visuomenė gimdo nemažai tokių palikuonių ir nuo jų niekur nepasidėsi.
Rusų publicistė J. Latynina šiomis dienomis rašė: visi tie, kurie „eina užimti Uolstrito“ (yra toks judėjimas), yra patys gryniausi dykaduoniai – jie piršto su pirštu nesudaužė, kad užsidirbtų sau pragyvenimą ir turi tik vieną norą – naudotis tuo, ką uždirbo aktyvioji visuomenės dalis, t. y. jie prievarta nori atimti kitų uždirbtą turtą. Mat gyvenimas be jokių teorijų suformavo gyvą ir šaukiančią marksistinę grupę. Daugiau ar mažiau ši idėja yra užvaldžiusi ir Europos dykaduonius, ji būdinga ir kai kuriems mūsų žmonėms, ypač aršiai mitinguojantiems. Be kita ko – Europos valstybės į dabartinę ekonominę krizę nusirito ne dėl ko nors kito, o dėl populistinių pažadų rinkėjams ir noro amžinai būti prie valdžios lovio.