Aplinkui žmonės
Kalba, kalba, kalba...
Ir toms kalboms- nei galo, nei pradžios.
O Tu eini aukštai užkėlus galvą-
Ir nepasiekti niekam išdidžios.
Ir nepavyti
Linksmo Tavo šokio,
Ir nesuprast
Jaunatviškos dainos...
Jeigu gali,
Tu ir mane šmokyk
To laisvo skrydžio,
Žvilgsnio ir svajos.
Kai žmonės kalba, kalba, -
Tu ateini,
Eini,
Ir praeini,
Lyg į šokius, -
Į kasdieninį darbą...
O žmonės kalba, kalba,
Nors jie nežino,
Kur Tu gyveni.
Na, ir tegu
Jie stebisi ir pyksta, -
Tavęs jie nepavys,
Nesustabdys...
Nepakartojama šimtmečiais jaunyste,
Kodėl tik kartą
Būni su mumis?...