Myli žemė

Kai sunkiai susirgau
Visi daktarai
Nuleido rankas
Ir baltas galvas.
Išėjau aš į liūdną,
Ir juodą šešėlį.
Ir prie motinos Žemės
Priglūdus,
Skaudžiai,
Skaudžiai pravirkau.
Vis garsiau krisdama
Mano ašara dužo...
Ir tai išgirdę,
Į bevėstančius mano namus,
Bėgo dusdamas brolis Pelynas,
Nešė baltą burtą Ramunėlė,
Tiesė virpantį žiedą Liepa,
Sesė bitė man rinko nektarą...
Ir tvirtai,
Atkakliai
Į gyvenimą
Savo kaulėtais pirštais įsikibus,
Pakilau.
Išėjau savo kylančis Saulės,
Savo grįžtančios Laimės
Pasitikti.
Ir kas pasakys,
Ir kas pasakys,
Kad manęs mano
Motina Žemė nemyli?!