sferų susiliejimas Finalas

Finalas


Taranciell sėdėjo požeminiame bunkeryje ir piktai žiūrėjo į pilkas sienas. Jos gyvenimas po Bevardžio dingimo nebuvo lengvas. Dead One nepamiršo jos pabėgimo iš kovos lauko. Tas šunsnukis apie tai informavo visą pasaulį. Neilgai trukus kažkas pradėjo šaudyti į jos namo langus. Vėliau ant slenksčio išdygdavo sektantai, kurie labai stengėsi nudurti išdavikę. Taranciell galėjo apsiginti, bet tie išpuoliai vargino. Taranciell suprato: prieš sektantų armiją ji galbūt ir laimėtų, bet tai tik dar labiau sugadintų jos reputaciją. Taranciell suprato, kad turi bėgti, jei nori ir toliau kvėpuoti deguonimi. Netgi pardavėjos į ją žiūrėjo labai nedraugiškai. Ji buvo įsitikinusi, kad stovykla planavo jos egzekuciją. Taranciell dingo ir judėjo vis toliau į pietus, kur gyvenviečių beveik nebuvo. Jos paranoja nuvijo ją į tolimiausią dykumos kampą, kur net skorpionas buvo retas lankytojas. To neužteko . Taranciell pasistatė ten požeminį bunkerį ir per gnomų banką anonimiškai užsisakė velniškai daug konservų. Jais ji ir mito pastaruosius penkiolika metų. Tie dangiški konservai baigėsi, nors ir be to elfė nebegalėjo net pažiūrėti į jų pusę. Sektantai niekada nesusekė šito bunkerio ir kažkas paskleidė gandus apie nakties elfės mirtį. Taranciell nesugebėjo palikti savo slėptuvės ir mąstė palaukti dar pora šimtų metų, kad situacija tikrai nurimtų. Elfų ilgaamžiškumas šitame bunkeryje galėjo pavirsti prakeiksmu. Taranciell mintis pertraukė balsas:
- Jau girdėjai naujienas? Bevardis gyvas ir sveikas. Jis su Dead One baigia prasukti dailų sabotažą ir užimti valdžią.
Taranciell jau spėjo pašokti ir laikė rankose stambaus kalibro nupjautvamzdį, nukreiptą į netikėtą viešnią. Viešnia nusijuokė:
- Nejaugi rimtai šausi į mėnulio deivę? Mergyte, tu sergi labai rimta paranoja. Tau laikas nešti iš čia savo melsvą kailį ir nuspręsti, kaip suremontuoti savo reputaciją. Sabotažas baigsis tuo, kad Bevardis lyg koks šventasis su degančiu vainiku ant kaktos sustabdys dvi armijas. Žmonių-elfų aljansą ir vampyrų legioną. Jis stovės tarp šitų dviejų jėgų ir pasakos mėšlo pilną kalbą lyg koks politikas. Man svarbu, kad prisidėtum prie imperijos ir padėtum man išlikti. Imperijai nereikia senų deivių. Imperija  plečiasi per greitai ir suėda viską savo kelyje, kas jai trukdo. Galbūt tas sulaužys jai stuburą, bet kol kas turi man padėti.
Taranciell susimąstė ir išlindo iš savo urvo į dienos šviesą. Ar ji norėjo padėti leisgyvei deivei? Taranciell norėjo padėti sau. Visi norai judėjo tuo pačiu keliu. Taranciell susikrovė ginklus ir išgaravo. Laikas gerinti įvaizdį visuomenėje...
Annataras apžiūrinėjo savo pirkinį. Gana retas skraidantis laivas stovėjo milžiniškame ežere, sukurtame laikyti šiam laivui.. Jį pardavęs nykštukas tikino, kad levitacijos kristalai skraidins šį laivą lyg plunksnelę vėjyje. Evelina niūriai keikėsi ir kosčiojo. Meras galų gale išlindo iš patalpos po deniu ir suriko:
- Turim gerų levitacijos kristalų, mano nuomone, jie veikia. Galim nuskristi nors iki dar neištirtų regionų. Bet, manau, ne baltų dėmių ieškosim? Kam tie melsvi kristalai, prijungti prie variklio? Koks čia patobulinimas?
Annataras nusisuko ir užsirūkė lengvo tabako su medumi. Jis ir pats dar gerai nesuprato, kam tas patobulinimas. Buvo tik dvi galimybės -ir gana arti viena kitos. Bet kur skristi? Annataras atsiduso, jis tikėjo savo nauja sesute. Jo mirtis velniškai arti. Bet juk negalima visko mesti dėl mirties baimės? Kokia alternatyva pasislėpti baltoje dėmėje ir niekada neiškišti snukio? Išpūtęs dūmus jis įlipo į laivą. Eva nenoriai nusekė paskui. Annataras pažymėjo du taškus žemėlapyje ir paliko laivo valdymą merui. Annataras nugriuvo savo naujoje kajutėje ir iš seno krepšio ištraukė dar senesnį žalsvą meškiną, nuo kurio ir prasidėjo visi jo planai. Jis atsargiai išvyniojo lapus. Jis jau atmintinai mokėjo tėvo užrašytą viziją apie savo egzekuciją. Vienintelė pabaiga teikė vilties-kirvis taip ir nenusileido. Galbūt jo gauja laiku išgelbės savo žioplą vadą? Tylus beldimas perskrodė abejonių pilnas mintis. Eva atrodė prastai: skraidymas buvo vienas iš tų dalykų, kurių ji bijojo labiau nei giltinė dievus žudančio metalo. Jos veidas rodė nuovargį ir šleikštulį, nors jie ką tik pakilo į orą. Eva įkvėpė ir išputusi šviną plaučiuose prašneko:
- Jeigu nenukrisime į vandenyną iš šito beprotiško aukščio, kuo aš abejoju... Koks mūsų planas?
Annataras nusikvatojo:
- Mums nereikia nuostabių planų. Jeigu netiki, perskaityk šituos lapus.
Evelina sunkiai sugavo du suglamžytus seno popieriaus ritinius. Ji greitai perbėgo tekstą ir dar labiau išbalo. Annataras linktelėjo:
- Kol mūsų galvos nevertos tiek milijonų, kiek pranašystėje, mums nėra ko jaudintis. Mes nenugalimi iki tų šlovingų dienų, kai mano kvailą galvą nukirs budelio kirvis. Žinai, mano tėvas šiuos lapus man paliko norėdamas atbaidyti nuo man skirto kelio. Man nusispjaut, ar man tą dieną bus galas. Svarbiausia yra viskas, kas įvyko iki to. Netgi po mano mirties tu pratęsi mano gyvenimo būdą. Gauja neturi išsiskirti, o jeigu taip įvyktų, kiekvienas iš jų turi likti nesugautas. Tai mūsų gyvenimo prasmė- likti gyviems ir likti laisvėje.
Eva nugriuvo šalia Annataro siauroje lovoje. Jos pilkšvai baltu veidu ritosi ašaros. Annataras atsitiktinai leidosi įtraukiamas į jos mintis. Prieš jos akis išniro namas žaliu stogu ir milžiniškas šuo, atrodantis didesnis už patį namą... Netikėtas telepatinis ryšys tuo ir netikėtas, kad ten matyti vaizdiniai lieka nesuprantami, nors yra gana vienareikšmiai. Annataras kostelėjo:
-Labai gražus šuo. Bet kas tai per namas?
Eva kirto jam alkūne ir išlėkė iš kambario. Annataras susitvarkė kraujuojančią nosį ir užmigo... Po kelių valandų, o gal ir dienų, jis pabudo. Jis jautėsi taip lyg būtų pramigęs viską pasaulyje. Bet laivas vis dar skrodė erdvę ir nesileido. Annataras nusikeikė ir nužygiavo į Evos kajutę. Ji miegojo lyg akmuo ir net nesujudėjo. Rausvas buteliukas su migdomųjų ir haliucinogenų mišiniu leido suprasti, kad jos neprikeltų ir orkestras. Annataras papurtė galvą;jis žinojo, kad Eva parduoda tokį mėšlą, bet niekada nematė jos vartojant. Šalia buteliuko gulėjo tokia pat rausva knyga. Puselfis pakėlė ją, tikėdamasis pavadinimo, kaip migdomųjų ir narkotinių sapnų karalystės vadovas pradedantiesiems. Bet ant viršelio aptrintomis raidėmis, lyg trečiokės ranka, buvo parašyta Evos dienoraštis. Annataras atvertė storą knygą ir visai nenustebo pamatęs, kad pirmas puslapis veda į pradinės mokyklos laikus. Jis atsiduso, juk retas atlaiko pagundą perskaityti svetimą dienoraštį. Jis skubiai vartė lapus ir prieš akis vėl išniro tas keistas namas su šunimi. Tik šį kartą, kaip aštuntokės piešinys, juodu tušinuku. Po juo buvo parašyta: “ Kada nors mes gyvensime šiame name. Annataras myli šunis, taigi magai išves mums milžinišką veislę. Aš girdėjau, kad taupant ir būnant išradingu, iš tablečių ir kitų narkotikų gali uždirbti milijoną per metus. To tikrai užteks ramiai gulėti savo sode ir žiūrėti į mūsų būsimą šunį. Name aš kepsiu Annataro mėgstamą pyragą ir mums nereiks niekuo rūpintis... “
Annataras nusišluostė prakaitą, jis nesuprato, kodėl aštuntokės svaičiojimai jį taip gąsdina. Drebančiomis rankomis jis prasuko metus į priekį Evos pasaulyje. Devintokė tobulai perpiešė Annataro mėgstamą šypsenėlę ir apvijo ją savo mėgstama piene. Po piešiniu neaiškiu raštu ir skubant, buvo paminėta keistoka mintis: „ Annataras nori daugiau nei aš galiu duoti, jis nori visko: namas ir šuo blanksta iš mano gyvenimo... “ Annataras atsisėdo ir galų gale atvertė reikšmingus puslapius- pora valandų prieš jų išvykimą iš gimtos gyvenvietės. Šį kartą puslapio viršuje puikavosi verkianti kaukolė. Po ja jau aiškia rašysena: „ Aš niekada nenorėjau nieko daugiau, tik savo verslo ir lengvu banalumu atsiduodančios svajonės. Jis nori būti persekiojamas nusikaltėlis ir aš seksiu jį šiuo keliu iki galo. Šuo ir namas atrodo nerealūs ir keistesni nei sniegas vasarą. Aš jį myliu, nesvarbu, kas jis bebūtų: beprotis ar būsimas nenugalimas kriminalinės organizacijos bosas. Aš tiesiog būsiu su juo iki galo. Jis neturi laiko banaliai romantikai, jeigu bėgs nuo viso pasaulio, o aš neturiu jėgų viltis, kad jis supras, jeigu viską paaiškinčiau... “ Annataras užvertė knygą ir pats išbalo. Keisti dalykai dedasi visą gyvenimą ir tu jų nepastebi iki tol, kai jau būna per vėlu. Annataras atsigulė šalia Evos ir užmerkė akis. Jis sušnibždėjo:
-Aš nemirsiu, tiesiog turiu tau įrodyti, kad aš supratau, jog  galiu duoti tau tą idiotišką šunį ir namą. Matai, aš visada maniau, kad mus jungia pomėgis nusikaltimams, bet, atrodo, tu su manimi patraukei klaidingu keliu dėl visai kitų priežasčių. Aš nežinau, ar tave myliu, tiesiog turiu įrodyti, kad ištikimybė nelieka be atlygio. Mes dar gulėsime tame sode...
Laivas nusileido viduryje lygumos, kurioje turėjo susitikti vampyrai ir aljansas. Ant kelmo jau sėdėjo Taranciell apsupta savo vilkų. Armijos žvalgas stebėjo šią vilkų gaują iš pagarbaus atstumo. Jis netgi pasitrynė savo akinius, pamatęs iš dangaus nusileidžiantį laivą, bet jį nufotografavęs, dingo atgal pas aljanso vadus. Vampyrų vadovė savo žvilgsniu skrodė tolius ir suskaičiavo keturis gyvuosius ir daug vilkų. Jai tai buvo tik spektaklis, todėl niekas jos nestebino. Vampyrai galėjo atsidurti mūšio vietoje anksčiau nei aljansas, bet reikėjo sulaukti miškų karalysčių menkos kariaunos, imperijos ir kitų šito cirko dalyvių. Vampyrė atsiduso, ji niekada nesitikėjo tapti kažkieno marionete kažkokiame iškreiptame farse, bet būtent tas ir įvyko... Iki pirmojo spektaklio akto teliko kelios valandos, bet režisierius ir kai kurie aktoriai vis dar nesirodė...
Aš sunkiai šlubavau, mindamas ratus pilies rūsyje-batai paprasčiausiai netiko. Dead One rinko man tinkamus šarvus ir blizgučius, kad atrodyčiau, kaip geresnių laikų ženklas viename didvyryje ar kažkas panašaus. Bet kaip gi geresni laikai gali ateiti su per mažais batais? Neišlaikęs surikau:
- Po velnių, visą šį laiką pasitikėjau tavo sprendimais. Aš prašau tik sumautų batų, kurie nepaverstų manęs šlubčiojančiu karo veteranu. Argi tai taip daug atsižvelgiant į tai, kad tu dievas. Aš noriu tinkamų 46 dydžio batų. Man nusispjaut, ar tai odiniai auliniai ar sportbačiai, bet jie turi turėti šitą nuostabią savybę būti 46 dydžio. Niekada nemėgau tavo žiauraus ir manipuliacinio komandos valdymo būdo, bet tikėjausi, kad šitas pasaulio perėmimas vyks tvarkingai, bet tu nesugebi rasti net sumautų batų. Tu batsiuvys be batų...
Man teko įkvėpti oro. Dead One šyptelėjo:
- Tu per daug sureikšmini šituos batus. Nors aš irgi juos sureikšminčiau, jeigu jie būtų 46 dydžio.

Dead One ištraukė dailius sportbačius su deimantiniu atspalviu ir nusviedė juos į mano pusę. Jie puikiai tiko. Tikrai, ko aš taip nervinuosi? Mane rems tiek miškų, tiek imperijos armija. Vampyrai mes ginklus vos tik man pamojavus. Faustui užteks tik pagrūmoti savo kardais ir visi nualps. Juk viskas tiesiog tobulai suplanuota. Tas turbūt ir gąsdino, juk tobuli planai  turi žlugti... Ne, šį kartą viskas bus kitaip. Imperija paskirs mane ambasadoriumi ir aš plausiu pinigus lengvu keliu. Austėja- teisi: laikas statyti rūmus ir gyventi ramiai. Aeolita irgi galės pailsėti nuo vagysčių ir padirbėti ministre ar, bala žino, kuo. Laikas atsivyti laiką ir atsigriebti už prapuolusius 16 metų. Gana to mėšlo, Annataras gaus medalį ir galės sekti savo savižudišką likimą. Jeigu jo nepasiekia sesers ir proto balsas, nepasieksiu ir aš. Dead One pranešė, kad Taranciell atvyko į mūšio lauką atpirkti savo kaltės. Tebūnie taip, -aš nesiaiškinsiu senų konfliktų-, dar vienas medalis ir nemenka pinigų sumelė. Visi, kas tik nori, gali šokti į laimingą mūšio lauko traukinį-ten daugiau medalių negu švino ir plieno. Visi ginklai bus numesti ir taika įsivyraus stilinga maniera... Mano mintis pertraukė Dead One, kuris bandė užmaukšlinti man kažkokį šalmą su antveidžiu. Dead One atsiduso:
- Tokioms galvoms šalmų negamina. Kepurė atrodytų kvailai. Va, stilinga juoda skrybėlė. Tai atrodys  diplomatiškai ir taikiai. Svarbiausia, tinkama apranga, juk čia ne mūšis. Čia istorinis paveikslas „ Bevardis ir imperija sustabdo kruviną mūšį“. Taigi tu turi atrodyti lyg šventasis, nužengęs iš sumautos Nirvanos ir šnekėti lyg sukčiausias politikas. Tavo kalba turi būti sudaryta iš paprastų sakinių, kurie nudžiugintų liaudį, bet toje kalboje negali būti jokios gilesnės prasmės. Viskas, ką mes čia darome, yra saldainio popierius, į kurį su menku kraujo praliejimu suvyniojome šį pasaulį. Taigi, vaidink lyg talentingiausias aktorius...
Su šiais žodžiais mano intrigų mėgėjas dingo. Juokinga, kokia menka riba tarp manipuliuojamo didvyrio ir klastingo dievo. Dead One tapo tuo, ko pats ilgai nekentė. Kas gi tada laukia manęs? Glitaus politiko karjera? Kartais ima atrodyti, jog geriau nebūčiau atsibudęs po apokalipsės. Geriau būčiau nudvėsęs nuo tų arkliškų alkoholio kiekių. Dabar teko vaidinti mielą šventąjį būnant bjauriu žalčiu. Aš tiesiog viliuosi, kad imperija pavers šį pasaulį geresniu. Tikėjausi, kad su imperijos pagalba ir Evos slaptomis galiomis išsuksime Annatarą nuo budelio kirvio. Viltys... Jos miršta paskutinės, bet yra klastingos kaip netikri deimantai. Jos tik gražiai spindi, bet naudos iš jų maža. Nusiraminau ir atsiradau Annataro laivo šešėlyje, prisidengęs nematomumu. Į sceną man reikia įžengti reikiamu metu. Armijos jau artėja, Maksas atves visus miško stuobrius, aljansas pasirodys tuoj po jų. Pažvelgiau į senovišką kišeninį laikrodį: viena valanda, tiek iki didžiojo paveikslo atidengimo...
Dead One beviltiškai žiūrėjo į laikrodį ir dar beviltiškiau į lovą rūsyje. Evelina miegojo kaip užmušta ir net nesiruošė keltis. Neapsikentęs klastingasis dievas perliejo ją ledo užkeikimu. Evelina pramerkė akį:
- Po velnių, jau į darbą? Vėl žlugdyti pasaulių laisvės ir vykdyti tobulų planų? Tai mano duona ir sviestas ir aš nekenčiu savo darbo. Po to teks verbuoti kareivius, ko aš dar labiau nekenčiu. Kokio velnio man keltis? Aš sergu, savo atleidimą dėl sunkių pagirių atnešiu pirmadienį. Labanakt, viršininke...
Evelina vėl užmigo, lyg kas jos smegenyse būtų nuspaudęs kokį svarbų jungiklį. Dead One kartais save klausdavo, kaip jo gyvenimas būtų susiklostęs be Evelinos. Dabar buvo viena iš tų akimirkų. Jis lengvu mostu nušlavė rūsį ir Evelina gulėjo ant žemės pievoje. Iš jos mėgstamo rūsio liko tik griuvėsiai. Ji atsistojo ir suriko:
- Ko tu iš manęs nori? Aš nebegaliu, man jau bloga nuo visų tų dieviškų planų. Kodėl negalime gyventi, kaip anksčiau? Dabar tik klasta ir išdavystė. Anksčiau, nors ir žudėme, bent jau norėdami apsiginti, dabar tiesiog didiname savo užvaldytų pasaulių ir aukų skaičius. Kam tau to reikia?
Dead One nuleido galvą ir sušnibždėjo:
- O man jau bloga nuo bėgimo ir laikino gyvenimo. Anksčiau kas antra dieną mane norėjo paskersti koks priešas. Kiekvieną sykį man įsipylus kavos puodelį galėjai lažintis, kad nespėjus jo išgerti visą butą apšaudys strėlėmis koks sumautas maniakas. Man atsibodo būti žvėrimi, kurį medžioja visi, kas netingi. Kokia nauda iš galių, jeigu tave savo šachmatų lenta stumdo koks dievukas? Sunku būti stumdomam, bet niekas nesakė, kad bus lengva stumdyti kitus. Gal tai niekada nepalengvės, bet aš negrįšiu į pėstininko vietą. Geriau aukoti kitus, nei aukoti save...
Evelina isteriškai nusijuokė:
- Tu, kaip visada, išrėžei kvailą ir painią kalbą. Nuostabu, bravo, asile. Matyt, nieko nelieka, kaip tik keliauti į paskirtą vietą. Stumdyti kitų beverčius gyvenimus, kad apsaugotum savo bevertį gyvenimą...

Du dievai dingo ir susėdo ant jiems paruošto specialaus debesies virš lygumos. Imperijos armija sustojo tiksliai apskaičiuotame viduryje užtverti kelią tolimesniems veiksmams. Laivas ir vilkai blokavo šonus. Maksas su savo maža armija trypčiojo tarp šių dydžių nežinodamas, kur pasukti. Karaliukai kažką rėkavo, bet niekas nekreipė dėmesio. Vampyrai susėdo ant žemės nuošaliau pasigrožėti priešų sutrikimu. Aljansas sustojo kaip įbestas, nebežinodamas, ką tiksliai pulti. Galu gale, kažkoks vadas užriko, panaudojęs pagarsinimo kristalą:
- Kas per velnias trukdo pradėti šį mūšį? Nežinoma armija, prisistatykite. Laive, kad ir iš kur atskridote, čia-ne uostas. Aš įtariu, kas vilkų savininkė. Bjauri išdavikiška moterie, dink iš čia. Visi tuojau pat dinkite iš mano mūšio lauko.
Fausto švelnus balselis buvo išgirstas ir be magijos:
- Mes prisistatome kaip dieviškos imperijos armija. Joks mūšis čia neįvyks. Dead One skelbia amžiną taiką ir nuo šiol valdo šį pasaulį per savo ambasadorių, kuris tau tikrai labai patiks. Mesk ginklus ir susitaikyk su taika, mielas rėksny.
Aljansui dar nespėjus sureaguoti į atsakymą, jų ginklai dingo, tiksliau persikėlė į Annataro laivą. Jo įtaisyti mėlyni kristalai buvo vienam paprastam ginklų atėmimo burtui, kuris sustiprintas nuostabiai siurbė bet kokią ginkluotę. Vampyrų jau numesti ginklai taip pat persikėlė į laivo sandėlius. Miško stuobriai lyg ir ragino pulti, bet, pamatę laivo patrankas ir urzgiančius vilkus, persigalvojo ir atsisveikino su šaltu plienu. Užbaigdamas šį nuostabų reginį Dead One apšvietė nedidelį plotą prie laivo melsva šviesa. Kitą akimirką ten jau stovėjo Bevardis, kuris išrėžė tokią saldžią ir blizgančią kalbą, kokios ir norėjo dievas. Dead One ir Evelina nusileido nuo savo debesies ir apkabino Bevardį firminiu apkabinimu. Dead One mostelėjo ir vampyrai persikėlė į nuosavą žemyną su specialiu gaubtu nuo jiems žalingų saulės spindulių. Tada Dead One ėmė žarstyti medalius, pareigas ir pinigus. Jeigu kažkieno širdis ir buvo likus šalta, dabar ji jau tirpo į skystį lyg heroinas ant šaukštelio. Armijos džiūgaudamos ir dainuodamos naujai sukurtus lyriškus tekstus nužygiavo į miestus, kur paskleidė džiugią žinią. Nebeliko jokių magų, kurie galėtų priešintis imperijos valdymui. Austėja pasirūpino atimti dar kelių svarbių magų galias ir vis ieškojo naujų būdų įgauti naujų galių. Ji, aišku, spėjo pasamdyti būrį nykštukų naujų rūmų statybai. Imperija įsigalėjo per 22 valandas nuo sužlugusio mūšio. Netgi nusikaltėliai sutiko naują imperiją džiaugsmingai. Bevardis ėmė mėtyti amnestijas į kairę ir į dešinę, tikėdamasis išgelbėti Annatarą. Tas, aišku, apiplėšė švenčiančią orkų sargybos būstinę. Orkai pažadėjo: netgi jeigu Annataras priimtų amnestiją, medžioti jį iki tol, kol nuo žemės paviršiaus išnyks paskutinis orkas. Eva atsibudo po minėtų 22 valandų – ji taip ir nesužinojo, apie jos paslapties išaiškėjimą per dienoraštį. Bet Annataras padovanojo jai auksinį šunėką, kuris kol kas tilpo į Evos striukę, bet turėjo užaugti iki pabaisos dydžio. Annataras taip pat ieškojo tinkamo sklypo namui. Meras taip ir liko su jaunikliais ir netgi dalyvavo Annataro vadavime nuo budelio kirvio. Ten pasitvirtino Bevardžio planas: slaptos Evos galios vos nesunaikino miesto ir išsuko sūnų nuo kirvio. Nuo tada Annataras veikė atsargiau ir daugiau laiko praleisdavo kontrabandininkų salose su pyrago lėkšte vienoje rankoje ir suktine kitoje. Po nepavykusios egzekucijos jie galų gale rado tinkamą namą... Jų romantika liko keistoka, bet, po velnių, kas gali juos kaltinti... Maksas tapo vienu geriausiu gynybos ministrų ir laikėsi atokiau nuo bereikalingų didvyriškų darbų. Taranciell grįžo į savo seną namą ir nusprendė gyventi taikiai. Ją gali sutikti perkant batus kokioje prabangioje parduotuvėje. Ji spjovė į bet kokius socialinius kontaktus ir nusprendė pagalvoti apie visus šiuos keistus įvykius pora šimtų metų ir kažko išmokti. Ji kol kas neturi aiškių rezultatų. Aeolita tapo finansų ministre ir įsikūrė dukros statytuose rūmuose. Mūsų trijulė- Faustas, Dead One ir Bevardis-tik pradėjo gyventi. Jie -visai kita istorija. Vienintelė pabaiga vienam iš daugelio jo ilgaamžio gyvenimo epizodų būtų tokia...
Trijulė žiūrėjo į viskio stiklus ir jau gerą pusvalandį  nepratarė nė žodžio. Bevardis lyg per rūką atsiminė vieną svarbų dalyką:
- Aš niekada taip ir neišgirdau pilnos pranašystės apie tris didvyrius. Gal ji ir klaidinga, bet vis tiek, kad ir  kaip ji skambėtų, lyg ir verta sužinoti.
Dead One šyptelėjo:
- Nėra trijų didvyrių, tik tas vienas didvyris, kuris gyvena trijuose. Va, būtent toks niekalas. Gal tai propaganda ir visiškas mėšlas, bet man patinka. Mieli didvyriai, aš dingstu kurti imperijos. Mano gražutė imperija turi plėstis. Po šio darbo oficialiai reikalauju trečio imperatoriaus titulo. Faustas keliaus su manimi kaip mano leitenantas. Bet kadangi man jis įgriso iki gyvo kaulo, galės šukuoti mirtinai pavojingas dykumas ir atlikti neįmanomas užduotis. Jis manęs nematys dar velniškai ilgai. Taigi visi susitiksime prie viskio stiklo gal ir po kelių šimtmečių. Tikiuosi, kad visi išgyvensime ir neliksime kvaili...
Jie išsiskyrė ilgam ir dar daug neatpasakojimų dalykų įvyko jų gyvenimuose. Bet jie buvo pasiruošę viskam ir jau retai juos kas sugebėdavo nustebinti. Trys didvyriai pažadėjo susitikti prie gero viskio stiklinės... Tas ir įvyko po daugelio metų...