Naktis

Basas kasnakt lakstau nesibaigiančia pieva. Pasistengęs rodos galėčiau pakilti virš žemės ir delnu išmaišyti dangų. Jau keli mėnesiai laikas sustojęs. Vešli žolė ir dangaus mėlynė. Naktį ji dar gilesnė. Juoda spalva užkloja trapią žolę, kad ji galėtų atsikvėpti nuo saulės. O aš nepailsdamas bėgu. Nepažinau nuovargio dėkodamas nakties erdvei. Ji Priglaudžia visą, kas po ja, apglėbia ir duoda laisvę.
Pora mėnesių, aš taip manau, nors tiksliai nežinau, čia laiko nėra. Nepaliaujamas bėgimas, nepailstant, beribiai klodai gaivaus oro, kuris, kaip sniego tirpsmo vanduo atgaivina plaučius ir kaskart ikvėpęs gimsti iš naujo, vėl ir vėl. Godulys o gal troškulys neleidžia sustoti,  užlieja banga, vėl, dar viena. Naktiniame danguje šviesos spingsulės, o juoduose akyse jų atspindžiai. Jos tarsi dar dvi atskiros visatos vienu likimu. Kas žino, kas jose buvęs, gėręs iš jų laiką, planavęs ateitį ar sėjęs savo likimą? Milijonai žvilgsnių, kiekvienas jų atskiros visatos. Kiekviena jų, tai nesibaigianti kelionė, neatrasti toliai, su sniego baltumo pakrantėmis, stačiais skardžiais, kalnų upėmis. Manosios juoda ir žalia, sniegas ir ledas, srovė ir audra. Visa tai dangaus atspindys kiekviename mūsų.  Dangaus, kaip erdvės, naktys ir nesibaigiančios pievos.  Bėgu rankas ištiesęs, kad visu kūnu jusčiau vėją, jis toks paprastas, kasdieniškas, bet ir nepakartojamas, nežemiškas. Ta pasaka, kurią jis gali pasekti neištardamas nei vieno žodžio, kelionė į kurią jis pasiima kiekvieną savo gūsį. Jam ji tik šiandienai, rytoj jau bus kita, jam niekada jų nepritrūksta. Žalia, kiek ir į kurią pusę pasisuksi. O naktis bučiuoja šviesią odą. Vaizdas nepakartojamas, jausmas- reikia pajusti. Visi jausmai netenka prasmės. Viską atrandi iš naujo, nors atrodė nieko naujo nebėra. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas prisilietimas kaskartą kitoks. Beribis pažinimas, jis -atradimo skonio. Atkąstas kasnis visais imanomais receptoriais ir impulsiais glosto smegenis, nepaprastai sultingas potyris ir kas paprieštaraus, kad tai jau kažkada buvo, vyko. Nevalia. Štai kaip mintis susilieja su aplinka, vidinis pasaulis išsiveržia į iššore, mintis tampa raidėmis surykiuotomis i žodžius, žodžiai garsais, garsai emocijomis, o jos mintimis ir vėl. Ar tai nenuostabu, kaip su kiekviena mintimi galime liesti kito vidinį pasaulį ir gauti atsaką.  Taip kasnakt tarp dangaus žydro vandenyno ir nesibaigiančios žalios pievos naktis mylisi su kūnu, atverdamas jam akis, kurios iki šiol beprasmiškai džiovino horizontą, varstė ir kapojo erdves, ne savo, geidė svetimo, nors visą laiką turėjo kalnus savo, upes savo, naktį ir pievą savo.