Medžiojant ledą

Medžiojant ledą

Spynoje sutraškėjo raktas. Bet durys vis tiek neatsivėrė, tam trukdė grandinėlė ir dvi papildomos spynos. Atsarga gėdos nedaro, toks buvo Medžiotojo moto. Išgirdęs kodinį beldimą Medžiotojas atidarė duris. Grieždamas dantimis į vidų įslinko Tomas. Tomas prisėdo ant aplūžusios kedės. Medžiotojas grįžo prie pistoleto valymo. Tomas šypsodamasis ištraukė nedidelį maišelį su baltais milteliais spindinčiais kristalais primenančiais ledą arba snaigę ...  Medžiotojas kilstelėjo antakį. Tomui to užteko pradėti savo pasakojimą:
- Šį kartą mes apsikvailinom. Lakstau po visas miesto lūšnas prastos reputacijos daugiabučius, apieškojau kiekvieną gatvės kampą ir nieko Šiandien atsitiktinai ėjau pro kioskelį. Na žinai tokį šiltas alus sugedę čeburekai.  Ten kaip visada zuja septintokai ir perka tą alų... Įprasta idilė nieko čia įtartino? Beveikt, tik viena detalė ant sulankstomos kėdutės sėdi vyrukas, kuriam kokie 30 metų. Alaus jis negeria, tiesiog sėdi. Aš tuoj užsilipau ant apleisto namo stogo.  Dviaukštis namas vienas juokas lipt. Beje ačiū už naujus žiūronus... Po kurio laiko supratau, kaip ten viskas sukasi. Klientas ateina pasako sėdinčiam ant kėdutės ko nori. Prekeivis duoda ženklą kioskelio pardavėjui. Tas duoda klientui iš pažiūros nekaltą prekę. Cigarečių pakelį, čebureką, šokoladą... Pirkėjas praplešia įpakavimą ir pasiima puikiai supakuotą maišelį ledo....

Medžiotojas palingavo galva jo taikiniai sugalvodavo vis naujų būdų neatkreipti į save dėmesio. Bet Tomas, pats paragavo nusipirkto produkto. Tą išdavė jo visiškai atsirišęs liežuvis. Medžiotojas atsiduso:
-  O apsaugą matei? Idėja tikrai gera, bet apsaugos irgi reikia.
- Apsaugos beveik nėra. Vyrukas ant kėdutės mano manymu priklijavo ginklą po šiukšlių dėže lipnia juosta. Paties ginklo nemačiau, bet jis sėdi įtartinai arti tos šiukšlių dėžės. O pats metamfetaminas tikrai nuostabios kokybės. Mano nuomone, tik Alchemikas verda tokį produktą. Manau mes artėjame. Aplinkiniuose miestuose išvis nėra ledo arba tokio nuskiesto aspirinu, kad, net juokas ima. Šitas miestas gali būti Alchemiko būstinė. Aplink švari zona niekam nekyla įtarimo. O čia paslapčia be jokių rūpesčių per kioskelius parduodamas aukščiausios kokybės produktas...

Medžiotojas nusišypsojo, tiek sostinių ir didelių miestų visur, tik ir tviska Alchemiko 96 procentų grynumo ledas. Visi šneka apie produktą, bet visi nutyli apie gamintoją. Paslaptingą mėšlo gabalą vadinantį save Alchemikų. Suprask jo narkotikas jau nebe chemija, o magija...  Tomas pertraukia jo mintis:
- Manau sunku nebus. Ateisim vakare aš imsiu prekeivį. Tu įsilauši į  kioskelį. Jie, net nesirūpina pinigų slėpimu. Viskas kišama į maišą po stalu. Kioskelio durys palaikės vieno spyrio pakaks....

Taip Alchemikas visiškai nebesirūpina apsauga. Teks jam priminti, kad, dar ne visas pasaulis sėdi jo kišenėje... Laikas, kaip visada prieš būsimą mūšį įklimpo dervoje. Saulė tiesiog nenorėjo leistis. Medžiotojas keletą kartą išardė ir vėl surinko savo mylimą Glock-17. Ginklas, dar niekada neužsikirto. O jeigu taip atsitiktų visada lieka mažas senas revolveris, o jis užsikirsti negali... Medžiotojas nusišypsojo jo laukia nuostabiai lengvas apiplėšimas. Medžiotojas paliks keletą maišelių ledo policijai, tegu susimąsto apie savo darbo kokybę. O Alchemikas praras pinigus ir patogią vietą. Alchemikas nepakęs antpuolio savo namuose... Jis bandys rasti visko kaltininką ir anksčiau ar vėliau suklys. Medžiotojas nusikvatojo ir prisidegė cigaretę artėja toks nuostabus vakaras...

Žmonės susidomėję stebėjo policiją, kuri apsupo aptriušusį kioskelį. Vienas paauglys sakė, girdėjęs šūvius. Kai, kurie susirūpinę žvelgė į kioskelį, kiti šypsodamiesi purtė galvą, lyg negalėdami patikėti, kad jų ramiame mieste galėjo įvykti nusikaltimas. Bet vienas žmogus visiškai tuo nesistebėjo. Jis keiksnodamas skverbėsi per minią mojuodamas policininko ženkleliu. Pagaliau prasibrovęs į nusikaltimo vietą suriko, kad kas nors išvaikytų tuos vėpsančius idiotus. Jo kolegos jau mandagiau paprašė žmones skirstytis. Inspektorius papurtė galvą jis nemėgo tuščio mandagumo. Inspektorius Algirdas Sakalauskas pasitrynė smilkinius pamatęs du juodus maišus į kuriuos jau supakavo lavonus. Lieka, tik viltis, kad kas nors padarė keletą įvykio vietos nuotraukų prieš judindamas kūnus. Inspektoriaus galvos skausmų nemažino ir faktas, kad į įvykio vietą pirmas atvyko jaunesnysis inspektorius Edvinas Ragauskas. Prakeiktas raguotis pamojavo ir paknopstom atlėkė prie inspektoriaus. Raguotis raportavo ir taip aiškią situaciją du lavonai su šautinėmis žaizdomis, dingę pinigai ir keli maišeliai neaiškios narkotinės medžiagos... Tik inspektoriui ta medžiaga buvo žinoma ir aiški ir dažniausiai nekėlė jokių rūpesčių. Už kioskelio priedangos buvo pardavinėjamas metamfetaminas. Inspektorius puikiai tą žinojo ir už tą žinojimą jam buvo mokama... Inspektorius Sakalauskas dirbtinai nusišypsojo:
- Žinai Edvinai tu ir perimk tyrimą. Vis tiek buvai pirmas įvykio vietoje. Aš visada sakiau, kad reikia duoti jaunimui mokytis. Mes seniai ir taip susirenkam visas geras bylas.

Raguotis aišku nušvito. Sakalauskas atsisveikinęs su kolegomis išvažiavo mintyse keikdamasis ir galvodamas kaip šitą jovalą reiks paaiškinti žmonėms, kurie mokėjo, ne tik už žinojimą, bet ir už apsaugą....

Medžiotojas rūkė cigaretę pagardintą ledu iš kioskelio. Medžiotojas rūkydavo ledą, tik po sėkmingų apiplėšimų. Metamfetaminas paaštrindavo pojūčius ir leisdavo matyti būsimus Alchemiko veiksmus. Jo veiksmai riboti. Tęsti prekybą ir laukti kito užpuolimo. Nutraukti prekybą ir laukti kol viskas aprims. Persikelti į kitą miestą. Perkelti visą metamfetaminą į saugią vietą. Nesvarbu ką be-pasirinktų Alchemikas, Medžiotojas lauks savo progos šešėlyje.