Samanoja, miršta...

Tylioj pamiškėj
Vienas
Vienišas
Vienkiemis stovi...
  Pro jo aukštus
Išleistuvių-grįžtuvių
Vartus
Ramus rytas įeina.
Ir obelys šaltos
Rasoja.
Vidurdieniai krinta
Į gilią
Nenukirstą žolę.
Ant gandralizdžio aukšto
Ramybės gandrai jau
Neplasnoja.
Ir avilį bitė
Aplenkia...
  Kai namai užmiršti,
Kai langai užkalti, -
Pamatai užmirštim
Samanoja.
  Taip iš lėto,
Ramiai
Vienkiemiai miršta.
Išmušti, užkalti
Liūdno laukimo jų langai.
Giliai suarti atminimų
Takai...
Ir į pamiškę žalią
Iššuoliavusio briedžio
Aky
Liūdno ilgesio ašara
Dega.