Laiškas. Tavo šeima

Susėdome ant kilimo prie žemo svetainės stalelio. Pariečiau po savimi basas kojas ir nieko nelaukdama gurkštelėjau iš stiklinės – nepalaukusi, kol tu įsitaisysi, nepridengusi kelių balta servetėle, nepalinkėjusi gero apetito. Vakar akimirką suabejojau, bet šiandien buvau tikra ir nuo to apėmė keistai šventiška būsena – tarytum būčiau naujai gimusi. Norėjau kūdikiškai krykšti ir daryti viską, kas prie stalo nedaroma, geidžiau atsimėgauti – vis dar netikėjau, kad galima gyventi šitaip. Bet tau nepasakiau, nes šiandien buvo ne mano eilė. Bendraudami buvom išmokę leisti kitam netrukdomai išsipasakoti iki paskutinio lašo ir dabar, nors sėdėjome vienas priešais kitą, vis dar nesugebėjome nuo savo įpročių pabėgti, todėl tebekalbėjome monologais. Ar reikėtų tuo džiaugtis, ar liūdėti – nežinau, kaip ten bebuvę, šį vakarą buvo ne mano eilė kalbėti. Klausiau, spoksojau į tave ir rankomis grūdau į burną maistą.
    „Tu visada taip kemši? “ – nusistebėjai.
    „Taip taip, – nusikvatojau pilna burna, viduje slėpdama sumišimą. – Kai su tavimi kalbu, vien tik ryju. Ar tai blogai? Juk visą dieną nevalgiau. Nepastebėjai? “
    Ne, tu tikrai to nepastebėdavai. Nežinau, ar visada toks buvai, ar tik mūsų bendravimas tokius mus vieną kitam išaugino: tave galėjau pasiekti tik kalbėdama, ne kitaip. Ir kodėl kartais pasiduodavau apgaulingam tylėjimo instinktui? Juk nesam tikri – daug kas galėjo būti kitaip. Tą kartą, kai verkiau susirietusi ir širdyje kraujavau – gal tereikėjo ištarti žodį ir viskas būtų susitvarkę? Ach, kodėl žmonės liaujasi kalbėję – ar todėl, kad vienas kito nebemyli, ar todėl, kad meilė nugali net žmogišką supratimą? Buvome naivūs kaip kūdikiai, pratę maitintis vienas kito žodžiais, todėl dabar vargome, nes susitikus nepavyko taip lengvai panerti į naujus bendravimo klodus. Žinojau, ką galvoji, ką mėgsti, bet vis dar abejojau, ar suprantu, kas slypi po tavo suvirpėjusia raukšle.
    Tą vakarą klausiau tavęs lyg ramiai tekančios melodijos. Iš pradžių kalbėjai sudėjęs rankas ant kelių, vėliau užsigulęs ant stalo, kol pagaliau nuvirtai ant kilimo ir atstatęs delną parėmei galvą. Kartais atrodydavo, kad žiūri į mane kaip į negyvą statulą, bet tuoj pat tą nuojautą paneigdavai: „Užsiklok gi kojas“, – maldavai, siūlydamas pledą. Nepaklusau. Tai buvo paskutinis vakaras, kai šitaip tave kankinau.
    Bekalbėdamas pakilai ir priėjai prie durų. Spragtelėjo jungiklis, kambarys paniro į prieblandą, teliko mažytės lemputės išpieštas geltonas ovalas ant sienos.
    „Gal uždegti žvakes? “ – paklausiau spontaniškai.
    „Žvakes? – atitarei sumišęs. – Kad aš neturiu žvakių. “
    Supratau, kad būsiu pasakiusi visišką nesąmonę, bet tavo žodžiai išvadavo. Staiga kilo noras pasijuokti pačiai iš savęs, kaip iš pasenusio anekdoto. Mums gi nereikėjo žvakių, žvakių reikia tik tiems, kurie patys degti nemoka.
    „Nereikia, tikrai nereikia, – įtikinėjau džiaugsmingai. Jaučiausi vis labiau išsivaduojanti iš praeities. – Tikrai, tikrai. “
    Tebesėdėjai sutraukęs antakius į ilgą juodą brūkšnį. Ir būtent dabar: be žvakių romantikos, be svaiginančios muzikos, be švelniai tariamo „gero apetito“, be šampano – būtent dabar atrodei man romantiškas. Mačiau, kad veidas prašo paaiškinimo, bet ne, juk šiandien ne mano eilė, šiandien klausėmės tavo, ne mano istorijos.
    Tavo pasaulis vėrėsi priešaky, išsakei viską: ir tai, kas slėpėsi už mūsų susitarimų šydo, ir tai, kam iki šiol nebuvome radę tinkamos pastraipos savo pokalbiuose. Istorijos pynėsi, vijosi nuklodamos visą kilimą, tu augai kartu su jomis, kopei per savo nusivylimus, stūmei į šalį skausmą, kabinaisi į kiekvieną vos švytintį žiburėlį, kentei, kai batas trynė kulną, kai nevykusiai grojo muzika, kai tavo kalbos nesuprasdavo šokio partneris, kai nuvildavo scenografas, kai pats suklupdavai, nors tereikėjo atlikti eilinį žingsnelį scenoje. Atsivėrei, išklojai viską. Tačiau tai, ką ištarei jau per mūsų pirmąjį pokalbį, šį vakarą elegantiškai apėjai. Jaučiau, kad artėja istorijos pabaiga, nes į ją vis dažniau ėmei įpinti mane, išsidavei apie tai, kad rudenį keliavai į zoologijos sodą norėdamas paliesti panterą, o šokdamas scenoje akimis bėginėdavai po žiūrovų veidus, spėliodamas, ar vienas iš jų galėtų būti mano. O jei tik būčiau žinojusi, tikrai būčiau atvažiavusi, nusipirkusi bilietą ir apsigyvenusi kažkuriame salės kamputyje.
    „Na va, rytoj tavo eilė“, – iškvėpei.
    „Bet poryt vėl kalbėsi? “ – maldavau.
    „O dar ne viskas iškalbėta? “
    Pajutau didžiulį apmaudą. Tai siutino, bet susitaikiau su mintim, kad pačiai teks ištarti klausimą, tereikia tinkamai jį sulipdyti. Vis delsiau, norėjau pati sau pateisinti jo prasmę – ar tai turi reikšmės? Juk nuo pat pirmojo pokalbio buvau apgyvendinusi tave laimingoje šeimoje ir tai nieko nekeitė: mūsų pokalbiai mezgėsi, augo, brendo, mūsų susitikimas turėjo įvykti nepaisant kitų, ir ne tam, kad kitus įžeistume ar įskaudintume, tik tam, kad įrodytume esą žmonės, mylintys vienas kitą ne už tai, kaip gyvename ir ką turime, o už tai, kuo esame viduje. Bet tavo tuščias butas man apvertė visą pasaulį. Per akimirką iš tvirtais potėpiais nutapyto tėvo paveiksle su aiškiais rėmais ir spalvų niuansais virtai piešiniu, kurį nežinia kaip reikėjo užbaigti.
    Jau buvau beveik pasiruošusi, teliko prasižioti ir ištarti klausimą, bet buvai greitesnis, atsakei net neklaustas:
    „Atleisk, turiu pamaitinti šeimą“, – trinktelėjo kaip žaibas.
    Iš tiesų juk nieko naujo nepasakei, tik pakartojai tai, kas tiek kartų girdėta, bet šį kartą žodžiai nuskambėjo visai kitaip. Ak taip, jie visada užklupdavo netikėtai, kai norėdavau toliau kalbėti ir būti kartu. Sustingusi akimis nusekiau tave išeinantį iš kambario, klausiau, kaip vonioje atsuki čiaupą, tarškiniesi, teliūškuoji. Į svetainę grįžai nešinas garuojančiu dubeniu, po pažastim turėjai paspaudęs rankšluostį ir kelis plastikinius buteliukus. Atsisėdai ant fotelio ir nutempęs kojines vieną paskui kitą panardinai pėdas į vandenį. Atlošei galvą. Nustebusi žiūrėjau į veidą, mačiau, kaip jame maišosi skausmas su palaima.
    „Tau taip skauda? “ – išlemenau.
    „Ne visada taip. Šiandien blogiau, nes vakar nespėjau, – paaiškinai. – Juk žinai, kad kas vakarą turiu pamaitinti šeimą. “
    „Taip, – sušnibždėjau, – žinau. “
    Pasinaudojusi proga, kad palinkęs trini pėdas, pakilau nuo grindų ir nuskubėjau į vonią. Atsukusi kraną ėmiau saujom semti drungną vandenį ir pilti ant veido. Nežinau, kiek šitaip išstovėjau, laikas virto amžinybe, kol pakilusi sklendžiau per mūsų vakarus, kiekvieną pokalbį, įprastus atsisveikinimus. Pasirodo, tu nebuvai pažeidęs mūsų susitarimų. Kilstelėjusi akis nužvelgiau save veidrodyje. „Ak, Pantera, ar tai svarbu? Juk tai ničnieko nekeičia. “
    Susitvarkiusi grįžau ir susirangiau ant grindų prie tavo kojų. Iš dubens sklido gaivus aliejaus kvapas. Atsargiai panardinau pirštą į atvėsusį vandenį, norėjosi paglostyti pamėlusį nykštį, pačiupinėti tavo nuospaudas, prisiliesti prie batų išgraužtos žaizdos, bet nedrįsau. „Maitinti savo šeimą“, – ne, tu niekada nesužinosi, ką man šie žodžiai sakė, turbūt net aš pati to niekada iki galo nesuprasiu, juk tariausi, kad tai visai nesvarbu. Tai girdėdama įsivaizduodavau tave apsuptą jų, palaimingai besišypsantį, džiaugsmingai besijuokiantį. O dabar sėdėjai visiškai vienas, nuogas, tik su savo mažyte šeima, kuriai kas vakarą ištikimai privalėjai atiduoti duoklę, nes ji maitindavo tave dieną. Atsistojusi prisiartinau prie lango ir paslėpiau akis tamsoje. Keista – jau buvau atsikračiusi baimės, šuniško patiklumo, nebylumo, bet ašarų rodyti vis dar nemokėjau.
    „Dabar tavo eilė, Pantera“, – sušnibždėjai ir suspaudęs pečius nuvedei mane prie fotelio. Buvai apsiavęs kitom, dar storesnėm kojinėm, o dubenyje vėl garavo karštas vanduo. Sumerkiau pėdas ir atsilošiau, mėgaudamasi tavo rankom: jos glostė, trynė, spaudinėjo kiekvieną slankstelį – tai buvo kaip pamoka, kurią prisimindavau kaskart, kai vėliau atvykusi vakarais maitindavau tavo šeimą. Pabaigęs ritualą priklaupei, iškėlei mano kojas iš vandens, nusausinai rankšluosčiu ir paguldei sau į glėbį. Nykštys neskubėdamas slydo per padą. Staiga sustingo. Krūptelėjusi patraukiau kojas: pirma vieną, o tuoj pat ir kitą.
    „Kas...? “
    „Nieko“, – atstūmiau tavo ištiestą ranką.
    „Kodėl? “
    „Ne dabar. Aš juk pasakosiu rytoj. “
    „Ar čia prie to pasakojimo? “ – prisimerkei įtariai.
    „Taip. “
    Paskolinai man storas kojines, kuriomis galėjau kaip čiuožėja smagiai čiužinėti per parketą – mėgavausi tuo, mėgavausi aštriu vilnos dilgčiojimu. Basa daugiau niekada nebevaikščiojau.