Sinergija (3 dalis)

- Padarykite išimtį.

Aizenbauerio susierzinimą galėjo išduoti tik šiek tiek virptelėjusios rankos. Kurtas jų nematė, o Aizenbauerio veidas spinduliavo nuolankumu, kai jis švelniai atsakė:
- Tai neįmanoma, Kurtai. Su visa pagarba jūsų religiniams įsitikinimams. Kremacija garantuos jūsų asmenybės kopijos saugumą.
- Tuomet aš nepasirašysiu kontrakto, Etonai. Nebent...
- Taip? – kilstelėjo antakius Aizenbaueris.
- Nebent mano asmeninės erdvės kiekis Second Life serveriuose, grįžus iš ekspedicijos, padvigubės.

Aizenbaueris kelias ilgas sekundes žiūrėjo į Kurtą sučiaupęs lūpas ir mąsliai, tarytum pats sau, pasakė:
- Jūs investicijų bankininkas.
- Iki kaulų smegenų, Etonai.
- Pasak mūsų atrankos komandos, tai lėmė, kad jūsų reitingas nėra pirmas, o tik ketvirtas. Yra rizika, kad jūs neadekvačiai vertinsit tam tikras socialines situacijas ekstremaliomis sąlygomis. Žinot, aš juk irgi galiu nepasirašyti su jumis kontrakto, nes turiu teisę savo nuožiūra interpretuoti atrankos rekomendacijas.
- Mes kalbam apie sutartį, Etonai, o ne apie mano socialinės adaptacijos įgūdžius.
- Tai tiesa, - sausai atsakė Aizenbaueris, - bet daugiau kaip trisdešimčia procentų jūsų atlygis nedidės.
- Trisdešimt procentų adekvati kaina religinių jausmų vertei subalansuoti.
- Gerai, - kreivai nusišypsojo Aizenbaueris.
- Aš žinau, ką jūs galvojate, Etonai, - jų žvilgsniai susidūrė, - Jūs irgi turite laisvę pasirinkti, ar su manimi, šikniumi iš investicinių bankininkų padermės, pasiruošusiu parduoti įsitikinimus, verta pasirašyti sutartį ir vėliau gailėtis, kad įtraukėte mane į įgulą, kuri gyvens tokį neįprastą pseudogyvenimą, kai kiekvienas ne taip ištartas žodis turės neprognozuojamą įtaką misijos sėkmei. Taip galvojate, ar ne? Jūs ir pats netikėjote mano religinių jausmų nuoširdumu. Čia ateidamas žinojote, kad derėsiuos, juk taip? Net neabejoju, kad norėdami galėsite bet kada blokuoti bet kurio įgulos nario kopiją vieno mygtuko paspaudimu, kad ir kurioje Saulės sistemos vietoje mes atsidurtumėme. Juk taip lengva įgyvendinti skaičiavimo mašinoje gyvenančios asmenybės kontrolę palyginus su gyvų žmonių valdymu. Taigi, didesnė kaina yra sąžininga, Etonai. Tai kompensacija už tai, kad nuolatos jausiu jūsų kvėpavimą sau už nugaros.
- Jūs įžvalgus ir tiesus žmogus, Kurtai.
- Visi mes turim privalumų, kurie tam tikrose situacijose gali tapti trūkumais.
- Sutarta, Kurtai.

Aizenbaueris, Kurtui stebint, padarė paskutinius pakeitimus sutarties tekste.

- Autorizuokite, - paprašė baigęs redagavimą.

Kurtas ištiesė ranką prie hologramos, kurioje, po sutarties tekstu, aplink savo ašį sukosi raudonas kubas. Kurtui palietus jį, lazeriai akimirksniu nuskaitė odos ląstelių DNR kodą ir kubas, sušvitęs žaliai, sustojo. Aizenbaueris atliko tą patį veiksmą su mėlynu kubu kitoje sutarties teksto pusėje.

- Sveikinu, - ištiesė ranką Aizenbaueris.

Kurtas ją silpnai paspaudė. Vidurius staiga surėmė aštrus skausmas ir jis sudejavo. Aizenbaueris susirūpinęs pašoko nuo kėdės ir greitai aktyvavo komunikacijos modulį iHolo projekcijoje.
- Dariau?
- Mes čia, būsim po minutės.
- Skubėkit, velniai rautų, - paragino Aizenbaueris, - Natlandui baigėsi ND invazijos poveikis. Ar man jį atnaujinti, ar jūs patys pasirūpinsit?
- Nereikia, mes jau beveik atvykom. Pakentėkit.

Kurtas nieko nebegirdėjo. Aizenbaueris rūškanas žiūrėjo į akimirksniu išprakaitavusį jo veidą, pamėlusias nuo įtampos lūpas ir užvirtusias akis. Pasikeitimas buvo toks staigus ir drastiškas, kad jis tikėjosi daugiau niekada nepamatyti NHKH 5 retroviruso aukos priepuolio. Kai į palatą įsiveržė šeši mėlynais kombinezonais apsirengę Second Life medikai, jis pasitraukė į šalį ir stebėjo, kaip spazmų suriestą Kurto kūną užkelia ant operacinio stalo, prijungia keletą jam nesuprantamos paskirties prietaisų nuo medicininės aparatūros skydo, kabančio virš operacinio stalo, ir greitai išgabena pro duris. Pasilenkė, išjungė iHolo ir neskubėdamas išėjo. Rytoj laukė paskutinio „Virgin Explorer“ įgulos nario verbavimas. Aizenbaueris dar niekada nebuvo Milane, tačiau nesitikėjo rytoj pamatyti ką nors apart centrinės Milano ligoninės infekcinių ligų skyriaus.

3

Rene Diuvalis, piktas ir pavargęs, sėdėjo priešais valdymo pultą ir gurkšnojo kavą. Triguba espresso su keturiais šaukšteliais cukraus privertė jo širdį dirbti kaip lokomotyvą. Bendradarbiai žinojo, kad tokios nuotaikos Rene gali nutrūkti kaip nuo grandinės ir stengėsi laikytis atokiau nuo jo praplikusios, viršsvorio sudarkytos figūros, imperatoriškai įsitaisiusios strategiškai svarbiausiame laboratorijos taške. Iš čia, kaip iš kapitono tiltelio, jis vanago žvilgsniu galėjo stebėti operacinėje budinčių gydytojų darbą kaip ant delno. Prieš tris valandas aprėkė naują rezidentę kai ši, pasiklydusi, pakilo į jo valdas. Verkdama pakliuvo į gailestingas daugiau patyrusių kolegų rankas, kurie ramino, kad incidentas neturės jokios įtakos jos rezidentūros rezultatams. Šefas visada taip elgiasi kai jaučia spaudimą ir kitą dieną net neprisimins šio incidento, ramino jie. Tai buvo tiesa. Diuvalis neprisimindavo savo pykčio priepuolio aukų. Bet labai gerai prisiminė kiekvieno sunkesnį skenavimą. Apie jo atmintį Second Life buvo pasakojamos legendos ir niekas neabejojo, kad Virgin Galactic užsakyti šeši skenavimai, kurie vyko kone vienu metu, bus prisimenami ir narstomi ilgai. Rene Diuvalis tam ruošėsi dešimt metų, jo komanda atliko kelis tūkstančius žemesniųjų primatų skenavimų ir keletą šimtų žmogaus teisių tarnybų sankcionuotų bandymų su savimi ir savo kolegomis. Tačiau tai, ką darė dabar, buvo ekstremalu ne vien todėl, kad pirmą kartą skenuoti žmonės dalyvaus tokios svarbos projekte. Tokių nuvarytų kuinų Diuvalio komandai dar neteko jungti prie savo aparatūros ir paskutinę savaitę, ilsėdamiesi po kelias valandas per parą, jie gyveno kaip kofeino filtravimo agregatai.

Pirmas „angelas“, Adenda Vatson, septyniasdešimties metų diabetikė su gangrenuojančiomis galūnėmis, nuskenuota be komplikacijų. Jos asmenybės matrica, laikinai įkalinta kokoso riešuto dydžio kvantinio kompiuterio atminties laikmenoje, laukė suspenduotos sąmonės būsenoje, kol Virgin Galactic personalas transportuos ją ten, kur Rene Diuvalio priėjimo prie konfidencialios informacijos laipsnis neleido net užduoti klausimo.

Antrasis į Rene rankas pakliuvęs kandidatas į „angelus“, buitinės robototechnikos mohikanas, šimto dvidešimties metų profesorius Oluka Selfoša iš Johanesburgo, sėkmingai įveikė devyniasdešimt procentų skenavimo ir dėl jo jau buvo galima lengviau atsidusti.

Likę keturi sugadino Rene kur kas daugiau nervų, tačiau trijų lozorių fiziologinę būklę pavyko stabilizuoti tiek, kad kol kas smegenų struktūros informacijos praradimų išvengė.

Tuo tarpu Kurtas Natlandas kėlė daug rūpesčių. Rene permėtė prie jo geriausius savo žmones ir pats neatsitraukdamas stebėjo skenavimo eigą. Bjauriausia, kad Natlando pasigautas NHKH5 persimetė į smegenis ir nuolatinis mūšis tarp jo komandos valdomų nanorobotų ir retroviruso smarkiai trukdė skaityti neuronų struktūras. Rene tyliai niršo ant savęs, kad nepareikalavo Virgin Galactic atstovų išbraukti Natlando iš kandidatų. Kai blykstelėjo ryšio įspėjimas ir ore materializavosi Etono Aizenbauerio holograma, jis tik siurbtelėjo gurkšnį kavos ir demonstratyviai nekreipė dėmesio į svečią. Aizenbaueriui tai nepadarė įspūdžio ir jis be įžangų paklausė:

- Kaip jums sekasi, Reno?
- Šūdinai, - riaugtelėjo Diuvalis.

Aizenbauerio holograma nukreipė žvilgsnį į duomenų suvestines ir jis lėtai prabilo:
- Dėl Selfošos abejonių nekyla?
- Ne, - trumpai atsakė Diuvalis.
- Domeikaitė, Krakovskis ir Batastini, kaip matau, irgi kol kas be klaidų. Puiku, Rene. Natlandas...

Diuvalis niūriai spoksojo į Aizenbauerį. Šis atsisėdo ant neegzistuojančios kėdės ir paklausė.
- Ta trijų dešimtųjų procento paklaida, Rene, ką apie ją galvoji?
- Nieko nenoriu galvoti, - atrėžė Diuvalis, - Dar tik pusiaukelė. Jeigu klaidų kiekis padidės, tada ir galvosiu.
- Mums svarbu žinoti, ko galim tikėtis.
- Ko tikėtis? Etonai, kodėl užduodi man tokius klausimus? – supykusio Reno akcentas tapdavo ryškus, - pats žinai leistinas paklaidų ribas. Tavo vaikinas ties riba, aišku? Tarytum pats nežinotum!
- Aš tai matau, - ramiai atsakė Aizenbaueris, - noriu tik pabrėžti, kad mūsų susitarimas galioja. Darykit ką galit, bet jeigu Natlando skenavimo klaidų kiekis peržengs ribą, mūsų jis nebedomins. Galėsite jį pasilikti sau.
- Ar įsivaizduoji, kiek mums kainuoja Natlando skenavimas?
- Tu žinai mums priimtinas paklaidos ribas, - atsakė Aizenbaueris.
- Įkišai jį man! – pratrūko Rene.
- Tu galėjai nesiimti jo skenavimo, - priminė Aizenbaueris.

Diuvalis numojo ranka ir nusisuko. Vienu gurkšniu išmaukė kavą ir neatsisveikinęs išėjo iš operatorinės, palikdamas Aizenbauerį vieną. Šio holograma liko sėdėti ore. Aizenbaueris mąsliai žiūrėjo žemyn į erdvią laboratorijos salę. Permatomuose skenavimo cilindruose gulintys penki nejudrūs kūnai atrodė mirę. Aizenbaueris tiksliai žinojo, kad jie niekada daugiau ir nebepabus. Bent jau ne čia.

4

Kurtas neprisiminė ar ką nors sapnavo. Pabudo staiga, tarsi nupurtytas srovės. Atsimerkė ir pamatė gulintis nedideliam kambarėlyje, labai panašiam į žvejų trobelę. Masyvios, supleišėjusios sijos lubose, grubiai sukaltos lentinės sienos, nedidelis lango kvadratas ir krūva žvejybos rakandų, sukabintų ant kablių sienose. Galima pagalvoti, kad kažkas iš ligoninės Tromsėje perkėlė jį į propsosenelio Gustavo vasarnamį Lofotene. Net jektos modelis ant palangės, apšviestas spindulių, sunkiai prasiskverbiančių per apmusijusį stiklą, atrodė tiksliai toks pats.

Vasarnamyje lankydavosi kiekvieną vasarą ir per šventes, kol tėvas pardavė jį kartu su motorine valtimi ir žvejybos įranga, kai išsikėlė gyventi į Bergeną. Kurtas pasiėmė kartu su savimi jektos modelį ir laikė jį ant palangės savo kambaryje. Ten jis ir liko, kai Kurtas išvyko studijuoti į JAV. Vienais metais grįžęs namo modelio neberado, tėvai apgailestaudami papasakojo, kad naujasis jų labradoras nutempė laivą nuo palangės ir sugraužė į šipulius.