ant aukšto smėlio kalno
moteris meldžiasi jūros vėjui
kuris jos mylimajį išviliojo
kai baltos bangos
dangų laižė
malda lūpose spurda
žuvėdromis kyla
moteris meldžiasi jūros vėjui
prijuostės kišenėse
gintarus slepia
naktį
kai nemigos
užuolaidų klostėmis varva
tvirtovę stato
sugrįš mylimasis
audrų fėjų lydimas
sugrįš
nes jau ruduo
jau vėjai
sugrįžo