... tu vis ta pati,
bet kitokia;
negirdžiu tavo balso -
tik šnabždesį:
o, Dieve, kaip gera, -
kartoji -
atiduok man save,
atiduoki!
O paskui,
lyg ką tik išvydusi,
nekaltai
blakstienomis klapteli:
tai tik žodžiai
pro sąmonės šydą,
ir nieko daugiau - - - - -