blykst

2011 08 22

Išsipūtė bitė it burė vėjui papūtus
Į skruostus. Linkusi buvo nutukti,
Nors sapnas besvoris yra.

Susverdėjo mažas šešėlis, kurį įliejau
Į burbulo burtus – mažuos veidrodėliuos,
Jis atspindį gėrė iš klaidinančių lapų poeto.

Tu trokšti būti nubudus, kai aš dar tik
Merkiu akis. Dažniausiai žiūriu į tą vietą kur
Akys ir lūpos po antklode snaudžia ramiai.
Tavo žodžiai išspausti mėnuliuos.

O atodūsiai primena rudenį...

Tokį gilų – pilnutį lietaus.

Susprogusi saulė pro medžių šakas
Išsibarstė į minia plaukiančių rūbus.

O man ta kibirkštėlė menka įstrigo, kaip
Stiklas į pusnį, kuria vaikštinėji basa.

Neklauski ar meilė mėtų arbatoj
Sukniubusi, kurią džiovinai vieniša.

Ji tenai, kur delnai... nerandantys
Tinkamos vietos. Susipynę prinoksta
Drugiais, o kai krinta vaivorykštėm
Blyksi.