Nusibodo gyventi, kitaip tariant viskas zajebala... ryte atsikėlusi pasijutau tokia vėpla, tokia išgama, nė nebežinojau ką daryti, vaikščiojau po namus rūškanu snukiu, noro ką nors veikti nebuvo ir atėjo netikėtai išganinga mintis: reikia viską pabaigti. Velniop man reikalingas toks gyvenimas, toks pilkas ir su daugybe neteisybės ir kančių. nepasakosiu kodėl taip manau, nes čia yra ne jūsų reikalas. Sprendimas buvo toks tvirtas, jog tuoj pat puoliau ruoštis. Pirmiausia reikia sugalvoti kaip užbaigti egzistenciją šiame varganame pasaulyje. Norėjau kažko tokio originalaus, kad nustebinčiau pasaulį, visi mano pažįstami, kad sakytų „oba“, visi tie būdai: kartis, prisigerti nuodų, šokti pro langą, atsigulti po traukiniu man pasirodė nuvalkioti ir kažkokie neįdomus. Todėl nutariau susisprogdinti, stebėsiu iš dangaus, kaip žmonės kastuvu gramdys mano smegenis nuo sienos. Ši mintis labai mane pradžiugino. Juk aš apskritai nemoku taip gyventi, kad neįvelčiau aplinkinių į savo nesąmones.
Mano brolis piromanas, tad pas jį spintoj visada pilna visokio plauko sprogmenų. Kadangi buvau labai smalsi, o jis labai linkęs didžiuotis savožiniomis, tai išėjau pukią sprogmenų pažinimo mokyklą, man netgi diplomas priklausytų, nes žinau tikrai geriau už betkurį iš jūsų ką su kuo galima maišyti.
Kadangi mano tėvai su broliu atostogauja, o mane už bausmę paliko čia, aš tiesa, nelabai ir norėjau su jais kartu važiuoti, nes nieko nėra baisiau už atostogas su tėvais. (pusė dienos pleže, kita pusė besivalkiojant po miestą ir apžiūrinėjant kvailystes išdėliotas vitrinose)
Pas broliuką, savaime suprantama radau daug įdomių dalykų. Nusitaikiau į sprogmenį, valdomą radijo bangomis. „Tikiuosi paskutinę akimirką neapsigalvosiu“, pagalvojau. O kad taip tikrai neįvyktų - parašysiu atsisveikinimo laišką. Tapo kažkaip linksma, juk taip norisi kartais pasakyti žmonėms ką tu apie juos galvoji, bet kažkas stapdo, galbūt baimė, gal būt.... velniai žino kas. Bet visgi vieną kartą gyvenime tu gali sau leisti tai padaryti. Taigi įsijungusi kompiuterį ir pradėjau.
„gerbiamieji, iš tikrųjų iš jūsų čia gerbiu tik vieną žmogų, ir tai tik dėl to, kad mano supisti hormonai taip panorėjo. Apskritai aš sergu mizantropija ir žmonių nekenčiu. Rašau šį laišką jums todėl, kad nusprendžiau pabaigti savo šitą beprasmį egzistavimą ir jūsų smegenų tratijimą. Dabar kiekvienas gausite savo porciją. Taigi dar palaukite dar netrinkite šito laiško. Aš pasakysiu jums savo nuodėmes. Tik nekruškite smegenų, kad neįdomu. Taigi pirma, pradėsiu nuo to, kad visus jus apkalbinėdavau, visiems meluodavau į akis, jog labai pasitikiu ir myliu, iš skyrus jums, dėstytoja, Laura, bet kaip jau minėjau, taip atsitiko todėl, kad iš tėvų gavau ne tik netikusius genus, bet ir mano organizmas nesupranta kokius žmones reikia mylėti. Jei būčiau buvusi normali, tikrai tokios klaidos nedaryčiau. Žinau, kad tratijau jums smegenis, rašydavau laiškus, kai jūs į juos neatsakydavote – verkdavau ir visada gailėdavausi, kokio bybio taip elgiuosi. Norėjau visada tik jums pasiguosti, bet jums tai buvo pochui, ir aš nekaltinu jūsų, juk man irgi yra visai pochui kaip žmonės jaučiasi. Šiuo atžvilgiu mudvi labai panašios. Taigi dabar žinokite, palieku jus ramybėje. Na, kas norėtumėte būti kitas? Nesakote? Tada aš pasakysiu. Dėstytojau Linkevičiau, ką jau čia.... aš jus visada vadindavau didžiausiu daunu pasaulije, ir visada nusirašinėdavau per jūsų kolius ir egzus, kai vieną kartą nenusirašinėjau – jūs man neužskaitėte darbo. Tau Olga, tai norėčiau pasakyti štai ką: aš už tave kvailesnio žmogaus net nepažįstu, kūdikis ir tas protu tave pralenkia, į tavo supistą dėstomą dalyką tik mozochistas gali eiti savo noru, ir dar tu atrodai taip baisiai, ir iš vis nesuprantu, kaip tu tą karjerą per lovą padarei, nei vienam normaliam vyrui ant tavęs nestovėtų. Ivita: šiaip tai nieko boba, kartais ji man padėdavo, bet aš ją vis tiek pravardžiuodavau ir sakydavau, kad jūs esate vėpla. Tu Andžėjau iš viso esi toks kurva, kokių reta, tu net bendrauti nemoki, tavo humoro jausmas yra toks supistas, kad apie jį net pasakyti neturiu ką. Austėja, visada taip norėjau tau paskolinti drabužių, nes tu rengiesi kaip bomžas, po mirties savo garderobą palieku tau. Antanai, tada, kai tu prisigėrei alaus, ir sakei, kad aš niekada nerasiu vyro – buvai teisus, bet tu pats kurva, liksi senbernis, man beje Agnė sakė, kad tau nestovi.
Gedai, tu tai vapšie daunas, ieškai ieškai tos mergos, bet niekada jos nerasi, nes ttu bendrauti nichuja nemoki, tavo bajerius išgirdus tik nubraukti ašarą norisi. Taip kad brangusis, mano prognozės tau: liksi vienas ir toliau tampysi tualete. Ir dar: labai klysti jei manai, kad šnekėti belekągeriau negu tylėti.
Genute, tu bent žinai kad yra toks dalykas kaip dušas? Patariu dažniau ten lankytis, nes nuo tavęs kvapelis pareina toks, jog norisi nosį nusipjauti. Žodžiu konkuruoji tik su bomžais, o ir tie kartais Neryje išsimaudo, o tavo net plaukai tokie riebaluoti, jog galėtum aliejaus fabrike dirbti sėdėti ten ir nuo plaukų lašinti jį į bliūdą.
Oksana: visų pirma, mažvaike, tavo užrašas ant skypo yra chujovas, nieks su tokia gluše savo noru sveiku protu ir taip nenorėtų suartėti, turėtum duoti daug išgerti, ir tada galbūt su tam tikrom išlygom kas nors to ir panorėtų.
Rolandai, ryk tas savo dešras ir nekišk nosies iš namų. Kaip tu drįsti sakyti, jog kažkokia merga baisi kaip karas, ar kaip gali ją kas nors krušti, tu gal namie veidrodžio neturi? Aš tau jį palieku.
Na ką, dalbajobai, tuo ir pabaigsiu, nes pavargau rašyti ir vardinti jūsų supistas savybes. Likit sveiki. “
Kad neapsigalvočiau tuoj pat šį laišką išsiunčiau visiems savo elektroninio pašto kontaktams.
Vos tik spėjau tai padaryti, paskambino į duris Vilija, mano geriausia draugė, ją aš tikrai labai myliu, bet nenorėdama jos gąsdinti, apie savižudybę nutariau nieko nesakyti. Ji išsitempė mane į miestą, o grįžusi radau prie savo buto durų būrį žmonių, kai kurių net nepažįstu. Nuo to karto iš manęs atimta teisė galvoti, studijuoti ar šiaip ką nors veikti, nuollat sėdžiu kambaryje akylai sekama, manęs nė akimirkai nepalieka vienos.
Bet žinote kas įdomiausia? Ogi įdomiausia tai, kad aš išdrįsau padaryti tai, ką visada norėjau, tai, ko nei vienas žmogus sau neleidžia, neleidžia net elementaraus dalyko pasakyti, kad neįžeistų ir nesupranta, jog nuo to bus tik blogiau. Juk „žinojimas tai jėga“, sakė F. Beikonas, tik žinodami kažką apie save mes galime keistis, o kad geriau tai suprastumėm - mums juk kas nors ką nors turi pasakyti.