Nubausk mane! Pokyčiai

Blogiausia mano gyvenimo naktis prasidėjo ramiai ir tykiai. Užmigau vos baigusi lotynų kalbos namų darbus. Tą niekam nereikalinga kalba, išsunkia tiesiog negyvai. Pabudimas nebuvo staigus, po mažu budinausi geras 10 minučių. Tamsus kambarys nežadino noro ropštis iš lovos. Tą naktį mane pabudino traškėjimas, pirmoji man tuo metu šovusi mintis, jog kažkas spragina kukurūzus. Greitai sumečiau, jog tai veikiausiai netiesa. Ypatingo spragintų kukurūzų mėgėjų mūsų šeimoje nėra: brolis Tomis pirmenybe teikia Cheetos, tėtis ir mama užkietėję sveiko maisto mėgėjai,  greičiau suvalgytų žiurkių nuodų, nei suvalgytų nors vienintelį šio skanėsto kąsnelį. Tikrai neperdedu, jie net nuėję į kiną daro man gėdą nes geriausiu atveju triauškia džiovintus riešutus ar razinas, prasčiau jei vidury filmo sumąsto sugraužti kokį obuolį.
Vėliau pastebėjau, kitą nieko gerą nežadantį ženklą - užuodžiau dūmų kvapą, o pro durų apačia į kambarį grakščiai plūdo pilki dūmai. It nusvilinta šoktelėjau iš lovos. Ir puoliau prie durų ir griebiau durų rankeną. “Nejaugi tai gaisras” - iki šiol atsimenu kai ši mintis netikėtai plykstelėjo mano galvoje. Vos palietus rankeną atšokau it nuplikytą - nusisvilinau rankas. Durų rankena buvo įkaitusi vos ne iki raudonumo. Tuo metu apėmusi panika ir baimė, net gniaužė kvapą. Vis dėl to dar galutinai nepraradusi sveiko proto puoliau prie lango. Keli desperatiški mėginimai pasukti rankeną sukėlė naują skausmo bangą.  Susijaudinusi bandžiau tai padaryti nudeginta ranka. Vis dėl to langas atsidarė. Padėkojau viešpačiui, jog mano kambarys glaudžiasi pirmajame namo aukšte. O kiek buvo pykčių, kai mano senasis kambarys antrajame aukšte atiteko paaugusiam broliukui, kurio kambarį mama pavertė savo studija. Anot jos ten tobulas apšvietimas tapyti. Taigi galų gale man atiteko senasis močiutės kambarys, vis dar trenkiantis, niekaip neišsivadėjančiu vaistu kvapu. Puoliau pro langą, krisdama nusibrozdinau kelį ir alkūnę. Bet tai pastebėjau gerokai vėliau, kai ligoninėje pamačiau didžiulius pleistrus. Tuo metu sukilęs adrenalinas skatino bėgti kuo toliau. Dar ir dabar man gėda ir šlykštu prisiminti, jog apie savo šeimą pagalvojau tik tada, kai buvau saugiai, per kokių 10 metrų nutolusi nuo namo. Drebėdama suklupau ant drėgnos žolės ir ėmiau kosčioti. Galiausiai netekusi kvapo. Išsitiesiau ant nugaros ir giliai alsuodama gaudžiau nevasariškai šaltą ir drėgną nakties orą. Namas liepsnojo atvira liepsna, toli nušviesdamas visą kiemą. Iš antrojo aukšto pasipylė stiklo šukių lietus ir siautulinga liepsna ėmė šokčioti pro antrojo aukšto langus. Aplinkui vėl tapo tylu, ir tik tas, į smegenis, tikriausiai amžiams įsirėžęs degančio namo garsas, virpėjo tyloje.  Mintyse be garso verkiau, “Mamyte”, “Tėvelį”, “Tomi”,  bet balsiai bijojau ką nors ištarti.  Jei būtų ištrūkę girdėčiau juos, mama iš syk būtų pripuolusi prie manęs ir paskandinusi savo grėbyje, tėtis nerangiai trypčiotu šalia ir vis raminamai tapšnotų per petį. O Tomis, Tomis… Ne negaliu apie tai galvoti, plyš širdis. Tolumoje pasigirdo sirenos, per vėlai, siaubingai per vėlai. Atsisėdusi prisitraukiau prie savęs kelius. Ilgi, balti, medvilniniai mamos per praeitą gimtadienį dovanoti marškiniai paslėpė net pirštų galiukus. Galva sunkiai nusviro ant kelių, o rankomis  stipriai iki skausmo apkabinau kelius. Kūnas kretėjo nuo begarsio verksmo.
Aplinka pamažu prisipildė garsų, automobilių sirenos, riksmai, skubūs sunkių batų žingsniai. Kažkas švelniai prisilietė prie gelsvų mano plaukų. Pakėliau galvą į nepažįstamąjį. Ir tada pasigirdo klausimas užritinęs ant mano krūtinės akmenį:
- Viduje dar kas nors yra?
Pirma kart pravirkusi balsu ištariau.
- Mama, tėtis ir brolis.
Pagavau užjaučiantį ugniagesio žvilgsnį. Jam kaip ir man buvo aišku, jog iš to namo daugiau niekas gyvas neištrūks. Aš tai žinojau, tikrai žinojau, bet kai tavo baisiausias baimes patvirtina kas nors kitas, viskas pasidaro pernelyg tikrą. Pernelyg. Paslėpusi galvą naktiniuose marškiniuose užsimerkiau ir sukukčiojau, beviltiškai norėjau sumažėti ir išnykti. Protas, tarsi paklusęs tam troškimui ėmė grimzti į tamsumą. Bet trukdė tas balsas šalia. Jis vis kažko klausė ir klausė. Lėtai pakėliau galvą ir įsiklausiau. Ugniagesys lėtai, tarsi kalbėtu su mažu dar nelabai ką suprantančiu vaiku, paklausė:
- Kuo tu vardu?
Sukaupusi paskutines jėgas sušnibždėjau:
- Ema. Ema Samers.
O tada tarsi išsikrovus baterijai, netekusi paskutinių jėgų, nugrimzdau į tamsą.

Autobuso stotelė buvo ryškiai nušviesta rytinės saulės. Stovėjau atsirėmusi artimiausio pastato kampą. Aplinkui tvyrojo rytinis šurmulys. Retai pasitaikantys praeiviai varstė mane smalsiais žvilgsniais. Tolumoje esančioje mokyklos žaidimų aikštelėje skardėjo vaikų juokas.  Pakėlusi galvą į viršų rūsčiai pasižiūrėjau į kaitrią saulę.  Kaip ji drįsta tokią baisią dieną nuskaidrinti savo spinduliais. Kitą syk būčiau be galo džiaugusis tokia šiluma ir šviesa, bet ne šiandien. Jei būtų galima užsisakyti orą, šiandien pliauptų lietus. Galvoje vis dar aidėjo  kunigo žodžiai „Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Kada nors, bet dar ne šiandien.
Šeimos laidotuves prisimenu it blogą sapną, su visomis baisiomis smulkmenomis. Įtarūs, užjaučiantys, smalsūs žvilgsniai, nežinau kurie labiausiai mane žeidė. Nedrąsūs paplekšnojimai per petį ar nugarą, nervingi arba kaulus traiškantys apkabinimai ir tie iki skausmo banalūs “Labai tave užjaučiu” žodžiai. Negi jie, iš ties naiviai tikisi, jog jie sumažins mano gėlą ir skausmą? Du dideli bukiniai karstai ir vienas mažesnis skendintys gėlėse.  Juodai apsirengusių žmonių minia, tylūs ir rimti, keistai baugi gyvųjų siena, apjuosusi paskutinę man brangiausių žmonių  poilsio vietą. Ir aš su skolinta juoda suknele ir nepatogiais bateliais. Neverkiu. Žinau, jog daugelis spokso sumišę ir įtarūs. Norisi rėkti, jog nebeturiu ašarų. Jei galėčiau raudočiau, bet per tas 3 dienas iki laidotuvių išlaisčiau visus savo kūno skysčių išteklius, todėl dabar raudu širdyje. Tylus geriausios draugės Danės palaikymas ir ilgas kelias iš kapinių. Vėliau naktį Danės  geležinis glėbys ir pašnibždomis į man plaukus su šiltu atodusiu ištartas klausimas “Ar tau viskas bus gerai? ”, į kurį atsakymo nesugebėjau rasti savo širdyje. Ar man viskas bus gerai? iš kur man žinoti. Ką tas gerai reiškia? Ar aš noriu mirti? Taip. Ar aš gyvensiu? Jei pakaks jėgų. Žinau, kad jie norėtų, jog gyvenčiau, bet jie juk mirę, tad kodėl man turėtų rūpėti jų norai? Jų nebėra ir aš vieniui viena pasaulyje. Tą naktį abi su Dane supratome, jog mūsų draugystė baigsis čia, šiame kambaryje. Lyg dvi planetos tolome viena nuo kitos. Ji ryško gyvybę ir džiaugsmu, aš pasinėriau į tamsų ir šaltą mirties pasaulį. Likau viena.
Ne. Visgi ne visai viena. Turiu senelę. Koks bereikšmis žodis. Nė nepasivargino atvažiuoti į savo dukros laidotuves. Ji man buvo mirusi. Tikrai, visą gyvenimą galvojau, kad ji mirusi. Mama niekada taip nesakė, bet ji nė kart per visus mano 17 metų neskambino, neparašė laiško ar bent jau gimtadienio sveikinimo atviruko, neatvažiavo aplankyti, taigi visada maniau, jog ji mirusi. O štai dabar senelė paklydėlė, trokšta matyti niekad nematytą anūkę savo namuose. Luizianoje. Toli. Bet gal taip ir geriau. Toli nuo prisiminimų, toli nuo žmonių žvilgsniu, klausiančiu, kodėl tu išgyvenai, o jie ne…
Luiziana. Ką aš apie ją žinau? Beveik nieko. Beprotiškas karštis, pelkynai, moskitai, apsamanoję medžiai. Iš ties keista, kai dabar pagalvoju, kodėl tiek mažai žinau apie mamos gimtąjį kraštą. Kodėl ji taip mažai apie ji pasakojo? Visgi atrodo mano lemtis ten, paslaptingam krašte iš kurio prieš 20 metų paspruko mano mama. Ratas apsisuko ir užsidarė - senoji valstija susigrąžins dalį to ką prarado - mane. Mintyse nusišaipiau: “Irgi mat turtas, randuotom rankomis ir kraujuojančia širdimi”, dar reiktų pridurti, jog be cento kišenėje, su keletu skolintų drabužių, sename, draugės tėvų atiduotame lagamine ir autobuso bilietu rankoje.
Iš už kampo išvinguriavo ilgas autobusas su dviem mėlynom juostom ant šono. “Maniškis” - pagalvojau.
Atsidarė autobuso durys, atsitraukusi nuo pastato sienos priėjau prie autobuso. pastačiusi vieną koją ant pirmojo autobuso laiptelio, pasukau galvą atgal ir nužvelgiau miestelį kuris septyniolika metų buvo mano namais, dar sykį atsisveikinau su praeitu savo gyvenimu, ir ryžtingai žengiau į nežinią…