Istorija apie krikštą

Priėjęs jis spūstelėjo ranką ir lengvai ištarė: „Sveika atvykusi“. Į akis krito neįprastai iškilminga veido išraiška, lyg tėvo, kuriam į rankas įduodamas jo pirmagimis. Nežinau, ką jis turėjo mintyse tuos žodžius tardamas, bet tikrai pajutau, kad atvykau. Ilgam.
    Esu nekrikštyta, tačiau visą gyvenimą mane lydi nematoma ranka, dovanojanti tuos, kuriuos vadinu savo krikštatėviais: matematikos mokytoją, plaukimo trenerę, pirmąjį darbdavį. O dabar, vos pamačiusi peronu besiartinant Gunarą, supratau, kad tai irgi vienas iš jų. Prisilietusi prie ištiestos rankos pajutau, kad tai likimas, nuo kurio pabėgti neįmanoma. Iki pat mirties. Ir tuoj pat tyliai nusijuokiau iš savo paikumo – man tik dvidešimt treji, o galvoju apie mirtį, kas manęs laukia ne greičiau kaip po daugybės dešimtmečių. Juk tada šis senis jau tikrai bus užkastas ir pamirštas. Tačiau tai buvo ne mintys, tai buvo į galvą įdėtas žinojimas, kurio negalėjau atsikratyti. Daugumą sau brangių žmonių gyvenime pati susiradau ir išsikovojau, bet mano krikštatėviai yra tie, kurių nepasirenku, jie lyg Dievo duoti visiems laikams. Tai tie, kurie pakelia mane ant rankų ir neša prie šventinto vandens, nesvarbu, kas esu, nesvarbu, kas jie. Tai jų pareiga. Aš jiems priklausau. Kaip likimas. Jų likimas.
    Gunaras paskambino vakar. Iš vertėjų biuro. Nepamenu, ką kalbėjo, kaip prisistatė, mintyse liko tik tiek: „Rytoj vertėjausi Sandejfordo apylinkės teisme“. Atrodė, dar prieš paskambindamas buvo tikras, jog sutiksiu. Nors kitą dieną man reikėjo į paskaitas, po to buvau susitarusi susitikti su Katrine ir, kas svarbiausia, nė karto nesu vertėjavusi teisme, net netikėjau, kad tai sugebėsiu. Tai ne sykį esu sakiusi skambinantiems užsakovams ir visi tik atlaidžiai numykdavo, nors jiems vertėjo žūtbūt reikėdavo. O Gunaras turėjo galimybę pasirinkti kitą, žinau, kad tą dieną buvo daugiau laisvų vertėjų, bet nedvejodamas išsirinko mane. Buvo įsitikinęs, kad galiu praleisti paskaitą, kad mano susitikimas su drauge nėra svarbus, o žinios pakankamos. Pajutau, kad daugiau nieko nebeturiu: jokių argumentų, jokių pasiteisinimų. Beliko tik nuolankiai sutikti.
    Jis be galo ilgai kalbėjo. Tylėdama klausiau ir atrodė, kad nieko nesuprantu, bet kalba buvo ne tam, kad suprasčiau, o tam, kad patikėčiau. Pasiteiravo, ar noriu, kad jis atvyktų, idant man būtų drąsiau. Ėmiau kažką išvedžioti, nežinodama, ką turėčiau atsakyti, bet jis mane nutraukė: „Atvyksiu. Lauksiu stotyje. “

    Ir štai – stoviu Sandefjordo stoties perone. „Kaip aš tave pažinsiu, nelaimingasis Gunarai? Gal nepažinsiu, gal likimas pasirūpins, kad praeitume vienas pro kitą ir niekada nesusitiktume? “ – pamąsčiau prieš išlipdama iš traukinio. Atvykau, nežinodama nei jo amžiaus, nei išvaizdos, ir vis dėlto priėjau tiesiai prie jo. Jis ištiesė ranką. Kaip dovaną, kaip likimą. Paėmiau.
    Teismas vyko septynias valandas ir Gunaras kantriai išsėdėjo salėje iki pat pabaigos. „Labai gerai“, – ištarė prieš atsisveikindamas. Ir išnyko. Visą gyvenimą abejoju kiekvienu man skirtu pagyrimu, tačiau šį kartą buvau iki nago juodymo tikra, kad „labai gerai“ reiškia „labai gerai“.

    Į peroną dūsaudamas įrieda traukinys. Vos įsėdusi išsitraukiu knygą, su viltimi, kad skaitoma istorija pripildys mano galvą, nepalikdama vietos tai kitai, nuo kurios iš visų jėgų bandau pabėgti. Bet nepavyksta. Jos abi pinasi, mintyse pradedu versti skaitomus žodžius, nebesuprantu kuria kalba skaitau, kuria mąstau, kurią girdžiu. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodo tas vamzdis, kuriuo įteka ir vėl išteka žodžiai: iš vienos pusės norvegiški, iš kitos lietuviški. Bet vamzdis užsikišo, žodžiai kaupiasi, galva tuoj sprogs. O tada žodžiai pasipils po visą traukinio vagoną. Ir aš liksiu nekonfidenciali.
    Užspaudžiu akis – gal pavyks nurimti, užsnūsti, atsikratyti visko, kas susikaupė. Žodžiai tvinksi, teliūškuoja po galvą. Matau vaizdus. Atsimerkiu. Taip vis dėlto geriau.
    Pro šalį už lango slenka pilkas, šviežiai suartas laukas. Neužilgo čia sės javus. Pirmiausia prasikals žali daigeliai, stiebsis į viršų, visai kaip mūsų vaikai. Bet vieną dieną atsėlins kombainas ir viską nupjaus. Per pusdienį laukas liks tuščias, nusiaubtas, iš jo bus pagrobtas nuosavas kūdikis. Pasisotinę plėšikai išvažiuos, ir nė vienas net nesugrįš pasižiūrėti, kaip rudens lietuje liūdnai verkia styrančios ražienos. Viskas bus pamiršta, palikta pūti, kol galiausiai į lauką atūš kitas traktorius – kaip naujas vyras pas išprievartautą moterį. Ir istorija prasidės iš naujo.
    Teismo salėje stengiausi nežiūrėti į jų veidus – nei į jo, nei į jos. Iš merginos mintyse teliko aplink laibą kaklą apsukta languota skara. Iš jo – didelė it vanago snapas nosis. Per pertrauką po abiejų pusių parodymų Gunaras paklausė, ką aš manau. Numykiau, kad nelabai ką pamenu, ir išskubėjau į tualetą. Užrakinusi duris sustingau priešais kriauklę ir įbedžiau akis į tą vietą, kur paprastai kabo veidrodis. Paprastai... Teisme virš kriauklės kažkodėl nebuvo veidrodžio. Ak taip – čia juk viskas nepaprastai. Čia vyksta spektaklis, vaidinimas, rezgamos fantazijos, pinamos iliuzijos, kurių netyčia galime netekti, vos sutikę veidrodyje savo akis. O Gunaras panoro sužinoti, ką aš apie tai manau!
    Grubus išprievartavimas. Nėra jokių konkrečių įrodymų, nėra ir liudininkų. Prokuroras reikalauja trejų su puse metų. „Nieko nesuprantu – juk turėčiau būti išteisintas“, – šnibžda šalia manęs sėdintis teisiamasis. Beveik pusvalandį trunka ginčai dėl vienos laisvės atėmimo dienos. Dokumentuose buvo teigiama, kad kaltinamasis jau suimtas septyniasdešimt keturias dienas, bet advokatas nurodė, kad suėmimas įvyko viena diena anksčiau nei įrašyta – mat policija atvyko prieš patį vidurnaktį. Niekas nesiginčijo dėl trejų su puse metų, ginčijosi dėl vienos dienos. Ką aš manau? Tikrai, įdomu – ką aš manau?
    Vėl atverčiu „Liusiją“. Dar kartą skaitau tą pačią pastraipą. Dar kartą klausiu savęs, ar Edgaras Liusiją jau išprievartavo. Atrodo, kad taip, bet kodėl knygoje vis dar rašoma, kad jie bučiuojasi? O Viešpatie, juk ne apie tai skaitau. Vamzdis neatsikemša. Žodžiai pagauna mane ir nešasi su savimi. Žinau, kad ramybės nebus. Ilgai ramybės nebus.
    – Kas nuo Sandefjordo? – skamba artėjančios konduktorės žodžiai.
    Atkišu banknotą, burbteliu, kur važiuoju. Mintyse sukasi klausimas: kas ji – liudininkė, nukentėjusioji? Ji išrėžia visą kalbą apie vėluojantį traukinį, apie nutrauktus elektros laidus.
    – Pakartokite, prašau, – mosteliu.
    Klausiamai išriestas jos žvilgsnis prikelia iš sapno. Bandau sustabdyti mintis – juk nieko nereikia versti – nei to, ką supratau, nei to, ko nesupratau, viskas čia ir užsibaigia, neprivalau nieko kalbėti, nereikia nieko kitiems perteikti. Gyvenimas einasi ir be mano indėlio.
    – Nieko, nieko. Viskas gerai.
    – Kadangi vėluosime daugiau nei keturiasdešimt minučių, galite reikalauti kompensacijos. Bet turite pateikti dokumentaciją.
    – Gerai, – numoju, kad man nieko nereikia. Mintyse vėl sukasi karuselė, svarstau, kaip visi žodžiai turėtų būti išversti.
    Bandau dar kartą grįžti prie „Liusijos”, bet ir vėl nematau nieko kito, tik išprievartautos merginos veidą. Keista – skaitydama knygą iki šiol nė karto nepamąsčiau, kaip atrodė Liusija, o vertėjaudama teisme nepaklausiau savęs, ar ta mergina tikrai galėjo būti išprievartauta. Bet dabar aiškiai regiu Liusijos veidą ir esu įsitikinusi, kad aną merginą išprievartavo. Bet gal tai galėjo būti ne jis? Juk nėra įrodymų, nėra jokių įrodymų, tik merginos žodžiai. Ir jie pasirodė pakankamai tikri. Bandžiau nepakelti savo akių į vanago snapą kaltinamojo kėdėje, dabar, galvodama apie jį, jaučiu didžiulį apmaudą, nes neįstengiu suvokti, ar jis tikrai kaltas. Jei tik būčiau pažvelgusi jam į akis, būčiau supratusi, tikrai būčiau supratusi, tada nebereikėtų spėlioti, galėčiau nusiraminti.
    Artėja Oslas. Ir namai. Ten Maikas – jam galėsiu pasiguosti, ištuštinti savo galvą. Ach ne – konfidencialumas – juk neturiu teisės kalbėti, negaliu tos ribos peržengti. Niekada nebegalėsiu. Tai kaip aukšta siena, mane suvaržiusi ir įkalinusi su svetimom istorijom, svetimais gyvenimais. Už jos pasislėpusi galiu raitytis iš nevilties, dvėsti nuo skausmo, drebėti iš baimės, verkti iš liūdesio. Niekieno negirdima, niekam neprieinama.