Istorija po lietaus

Vasara iki nuogumo išrengė miestą, pasijuokė, pavartė tarp savo karštų delnų, o galiausiai parodė liežuvį, įsisiautė į debesis ir vėl pradingo. Kiaurą savaitę pylė lietus. Bet šiandien dangaus marška praplyšo, dilgtelėjo aštrūs kaip adatos saulės spinduliai, ant šlapio asfalto pažiro tūkstančiai vaiskių žiburiukų. Susigūžusi kiūtinu Kongens gatve, taikydamasi jūros link. Nuo stogų lyg pupos kapsi lašai, kūnas šiurpsta, bet nebandau nuo jų išsisukti. Pajuntu, kaip vienas tikšteli ant viršugalvio, po to šaltom pėdutėm ieškosi kelio tarp plaukų, bėga per kaktą, žemyn palei nosį, įsisiurbia į lūpas. Žnybteliu šlaunį – pasirodo, aš ne viena, pasirodo, mane kažkas myli, nors tai tėra tik nelaimingi, sunkūs, šalti lašai.
    Pro šalį praskrieja kaštonplaukė mergiūkštė. Stabtelėjusi po žema stogo atbraila, lyg padėklą priešais save ištempia suknytės skverną ir ima rinkti į jį lašus.
    „Kvailelė“, – pasijuokiu mintyse.
    – Kaja, pabaik, – išgirstu už nugaros.
    Mergička grįžteli tebelaikydama suknytės kraštą, tarytum ten būtų krūva uogų, bet galiausiai paleidžia ir, nepaisydama šūkaliojimų, vėl pasileidžia pirmyn. Lapatuodama aplenkia medžių kamienus, strykčioja per balas, nepraleidžia nė vienos, net ir tų, kurios per plačios. Suknelė plaikstosi į šonus, pinasi tarp kojų, trukdydama vaikui būti tuo, kas yra. Pastebėjusi nuo stogo pliaupiant krioklį, mergiotė nusitaiko tiesiai į jį. Žinau, kas bus. Nejučiom sustoju ir užgniaužusi kvapą spoksau į turkštis susiruošusią neklaužadą.
    Vyras prišuoliuoja prie vaiko ir trukteli už rankos, o tada kilsteli akis į mane. Susiprantu, kad stoviu sustingusi ir išsižiojusi, tikriausiai atrodau beprotiškai kvailai – ši padūkėlė mane nežmoniškai nustebino. Tačiau tai, ką pamatau dabar, pritrenkia dar labiau.
    – La-a-ba-ėmm-ėėė, – nebesugebu net pasisveikinti.
    Sutiktasis lengvai nusišypso: iš pradžių auditorijai aplink, po to man, o tada vėl visai auditorijai. Kaip visada. Skirtumas tik tas, kad auditorijos šį kartą nėra, o šypsena, kurią jis pasiunčia man, yra tikra, nesufantazuota. Tai akimirksniu grąžina mane ten: į universitetą, į paskaitas, prie filosofijos vadovėlių. Ak Dieve, už ką likimas mane taip baudžia – tikėjausi, kad viskas baigta, kad nebeteks nei matyti, nei klausytis jo karkiančios kalbos. Išėjusi iš egzamino sau prižadėjau, kad filosofijos knygų gyvenime nė pirštu nebeliesiu ir pasistengsiu pamiršti viską, ką per šį semestrą patyriau universitete. Bet ne – štai dabar čia stovi jis, kaip įžūliausias pasityčiojimas iš mano ketinimų.
    Matyt ir aš keliu ne pačius mieliausius prisiminimus, nes šypsena akimirksniu dingsta, tarytum būtų visai nenorom išsprūdusi. Jis subeda akis į šlapią šaligatvį ir keistai susimuisto. Pilnai jį suprantu: nėra malonu prisiminti studentus, kurie per keturis mėnesius nesugeba atskirti šviečiamojo laikotarpio nuo renesanso. Jei per stebuklą galėjo nutikti taip, kad jis mane nors vieną kartelį susapnavo, tai be abejonių turėjo būti baisus košmaras. Kai pagalvoju, visai natūralu, kad jis būtent mane sapnavo. Prasikankinęs su tokia beviltiška studente turbūt bet kuris sapnuose bandytų ją užgniaužti savo saujoje, užpilti žemėmis arba įkalinti už sunkių durų, kad tik ji niekada nebepasirodytų paskaitose. Staiga prisimenu mergų šnabždesius apie tai, kad filosofas Maikas Klevlanas yra didžiausias apsimetėlis ir sukčius. Gal iš tiesų jos sakė tiesą? Pažiūrėk, kad ir dabar – už šią nemalonią nuotaiką, dėl kurios mes ir tik mes patys esame kalti, bando apkaltinti mažą vaiką – dėbtelėjęs į mergičką pakrato galvą, tarsi burnotųsi: „Na ir pridirbai čia, kerėpla! “
    Mergaitė pakelia į mane savo rudas kaip karoliai akis. Rainelės strykčioja lyg guvios stirnos. Nejučiom nužvelgiu ją visą – nuo šlapių plaukų iki batų nosyčių – ir pastebiu, kaip neapsakomai keistai joje susijungia tai, kas berniokiška, ir tai, kas princesiška, tarytum ji būtų sulipinta iš dviejų būtybių: galva papuošta neabejotino grožio garbanom, galinčiom suvilioti bet kokio amžiaus vyriškos lyties individą, bet po suknyte slepiasi vis dar kūdikiško rubuilumo nepraradęs liemuo. Iš po raukinių kyšo šleivoki keliai ir mėlynėmis nusėtos blauzdos, tokioms tiktų tik apdaužyti sportiniai batai arba berniokiški sandalai, bet ne – pėdutės rūpestingai įmautos į nėriniuotas kojinytes ir suspaustos dailiuose, tokio pat švelnaus rausvumo kaip ir suknelė batukuose. Mergičkos ranka tebestyro tvirtai suspausta vyro saujoje. Ant pirštelio žvilga žiedas – dailus, ne tas plastmasinis, kokius nešioja dauguma jos bendraamžių princesių. Nepažįstu nė vieno vaiko, todėl net nedrįsčiau spėti, kiek jai metų.
    Filosofas keistai kilsteli savo, o kartu ir mergytės ranką. Nieko neištaria, bet puikiai suprantu, ką tokiu būdu nori pasakyti: tai mano dukra. Mirksiu akimis, stengdamasi neišsiduoti, kad tyrinėju juos abu. Bandau rasti tarp tėvo ir dukros kažką bendra. Bet kuo ilgiau stebiu, tuo labiau nesuderinami jie man pasirodo. Mintyse net pasijuokiu iš savo paiko įsitikinimo, kad tai jo vaikas, kurį susikūriau tik todėl, kad filosofas kažkaip ypatingai kilstelėjo mergiotės ranką. Pakėlusi į mane akis, princesaitė staiga nusišypso. Ir tą akimirką pilnai tuo patikiu. Nors panašumo į tėvą nėra nei ryškiai kaštoninėse garbanose, nei riestoje, strazdanomis nutaškytoje nosiukėje, nei ant didelių kiškio dantų, tai, kas mergiotės veide išryškėjo jai nusišypsojus, nepalieka jokių abejonių – taip, tai tikrai jo dukra. Šypsena daro juos neatsiejamus, vien pagal ją bet kuris galėtų surasti mergiotę didelėje minioje ir pastatyti šalia Maiko Klevlano, neabejodamas, kad jie priklauso vienas kitam. Ir tas kažkas, tas pėdsakas, gyvenantis jų abiejų šypsenoje, primena man visą praėjusį pusmetį: neįkandama varno kalba, nesuprantamos paskaitos, nesėkmingas egzaminas.
    Garbanė sužvitruoja savo rudomis karolių akimis ir, tarytum slapta gurkštelėjusi mano minčių, dar kartą išsišiepia. Tada stipriai trukteli, išsprūsta iš suspaustos tėvo rankos ir vėl pasileidžia į priekį. Filosofas sumišęs, grįžteli į skuodžiančią dukterį.
    – Tu irgi ten? – mosteli galva jūros link.
    Tylėdama palinksiu ir pajudu paskui jį. Kaip visada, sutikusi svetimą pažįstamą, kuo mieliausiai skuosčiau priešinga kryptimi, bet jie juk matė kur link ėjau, tad apsisukti ir bėgti į kitą pusę dabar būtų be galo juokinga.
    Mergiotė strakalioja per balas, lyg paukštis išskėtusi rankas laviruoja ant šaligatvio krašto, pasistiebusi tipena per milžinišką lietaus jūrą. Sutartinai stebime ją ir nuo to tampa šiek tiek lengviau, nes dabar turime bendrą žiūrėjimo tikslą.
    – Tai leidi vasarą mieste? – prakalba filosofas pagaliau.
    Atsakau tyliai linksėdama.
    – Buvai kur išvykusi?
    – Ne, – kratau galvą. – Visai nenoriu, – patikinu. Džiaugiuosi, kad jis manęs nepažįsta, todėl negali įžvelgti to, ką pamatytų kiti – kad per akis meluoju.
    – Juk pasakojai apie keliones, – atsisuka jis. – Estija, Peterburgas, Karpatai...
    Vos ne eilės tvarka jis išvardija visą sąrašą, tarytum kartu su manimi būtų visur keliavęs, net vardų nepamiršo, beveik su visom smulkmenom atkartoja tai, ką įsijautusi išpasakojau per baigiamąją vakarienę. Keisti tie mokytojai ir dėstytojai. Pernai sutikau savo buvusią fizikos mokytoją. Ji vis dar žino visų mano klasiokų pavardes, o aš net jos vardą pamiršau. Nesuprantu, kur jie talpina tuos sąrašus, kaip jiems pavyksta nė vieno, net pačio blogiausio, net pačio tyliausio nepamiršti. Bet dar labiau rūpi suprasti, kodėl mokytojai niekada nesensta. Ne, neteisingai – ne nesensta, bet nekeičia savo amžiaus. Mat kai kurie jau buvo gana seni, kai į jų rankas patekau, tačiau tokie ir išliko: nepasikeitę, nepasenę, nė kiek ne daugiau susiraukšlėję, o ką jau kalbėti apie tai, kad kažkuris mirtų – ne, to dar nesu girdėjusi, mokytojai ir dėstytojai nemiršta, jei amžini.
    Įdomu, kiek gi šitam. Juk jis irgi dėstytojas. Galbūt, jei išsiaiškinčiau, kiek pirmakursių pro savo auditorijos duris praleido, galėčiau nustatyti ir jo amžių.
    – Vaikystėje esi tiek apkeliavusi, o dabar nebemėgsti kelionių? – netiki jis.
    Užgniaužiu kvapą. „Jei tu, ponas dėstytojau, žinotum, kiek mėnesių man teko taupyti, kad nusipirkčiau lėktuvo bilietą ir galėčiau pradėti lankyti tavo paskaitas, jei tu savo filosofiškoje makaulėje galėtum išmąstyti, kas svarbiau – turėti pakankamai pinigų susimokėti už vienuoliką kvadratų studentų bendrabutyje ir nusipirkti makaronų su kečupu, ar pakeliauti per atostogas – gal tada neklausinėtum tokių nesąmonių. “
    – Žinau. Nė vienas iš mūsų nemėgsta keliauti vienas.
    Nesuprantu, apie kurį jis kalba – apie mane ar apie save, o gal tik įprastai dėsto filosofines tiesas, bet tyliu, nes tokiais atvejais man tai geriausiai sekasi. Pagalvoju, kad prisipažinti esant viena, šiuo metu turbūt lengviau, nei neturėti pinigų normalioms atostogoms.
    – Man irgi nesinorėdavo vienam, bet šiemet pagalvojau, – jis tyliai nusijuokia ir mosteli į priešaky stryksintį vaiką, – kad Kaja gali būti puiki pora. Todėl kartu važiuosime į Daniją. Ji niekada nėra ten buvusi. Tik pagalvok! Vaikas baigia užaugti, bet vis dar nematė tėvo gimtinės! – nusijuokęs jis vėl prityla.
    Mus atakuoja iš vietinio kelto pasruvusi keleivių banga. Bandydami prasibrauti pro minią, susiglaudžiame. Akimirką pajuntu jo minkštus marškinius ir rankos šilumą, bet tuoj pat vėl atsišliejame vienas nuo kito.
    – Nežinau, ar jai patiks. Bet pagalvojau, kad laikas viską parodyti: iš kur aš, ką beaugdamas mačiau, ką veikiau, kai man buvo tiek pat. Iki mokyklos nebuvau matęs nieko kita, tik smėlį ir jūrą. Tėvas taip ir tebegyvena pasislėpęs už kopų. Kasmet iš po smėlio atkasinėja savo malkinę. Kartais baisu, kad vieną dieną nebepajėgs. Iš mano kiemo beliko tik trečdalis, visa kita jau užkariavo kopa. Smėlis girgždėdavo tarp dantų net geriant arbatą. Tėvas sako, kad kitaip neskanu. Kartą jis taip karštai dėl to ginčijosi su Monika! – pasakotojas palaimingai nusikvatoja. – Su mano žmona, – pasiaiškina. – Ji tiesiog nekentė smėlio. Todėl ten nebevažiuodavom.
    Vis dar tyliu. Ir ką gi turėčiau sakyti? Tai ne mano istorija, tad ir kalbėti nepridera, protingiausia tik klausytis.
    – Kaip manai, ar ji buvo teisi? – užklausia jis svajingai.
    Atsisukusi susmeigiu į jį akis. „Dieve mano, juk tai ne egzaminas! “ – maldauju nebyliai.
    – Kažkaip ir man to per daug netrūko. Net nežinau, kaip bus dabar. Ruošiuosi į gimtinę, o jaučiuosi kaip turistas, – skęsta savo prisiminimuose. Bandau jam netrukdyti. Bet jis pats mane pažadina: – O tu? Esi buvusi Danijoje?
    – Aš? – nustembu, vis dar nesu tikra, ar klausimas man.
    – Na va! O aš čia pasakoju!
    Mergička prišoka prie aukšto prieplaukos krašto ir nukritusi ant kelių palinksta žemyn. Tėvas skuba prie jos, o aš sumišusi bidzenu jam iš paskos, mintyse klausinėdama, ką čia veikiu ir kokia viso to prasmė.
    – Medūza! Madūza! Ir dar viena! – krykščia mergiotė lyg spigus prisukamas žaislas.
    – O ten – matai? Ar pažįsti? Taip. Taip, – tėvas įsijautęs dėsto paskaitą apie jūros gyvius. Mergaitė įsigeidžia gaudyti krabus. – Pakentėk, jūroje jų rasime daug.
    – Aš noriu! Noriu čia! Čia jūra, – skeryčiojasi dukra.
    – Jūra?! – nusijuokia tėvas. – Čia ne jūra. Rytoj pamatysi tikrą jūrą. Tokios dar nematei. Tik reikės tave išmokyti plaukti. Supranti, vaike? Tau reikia išmokti plaukti, kitaip ten pražūsi.
    Tempdamas dukrą už rankos, jis vėl pakyla ir mosteli į priekį, taikydamasis ilgos krantinės link. Mergička strakalioja, ratu apibėgdama kiekvieną skulptūrą ir suolą. Žingsniuojame paskui ją. Tylėdami. Artėjame prie kanalo. Praeivių mažėja. Galiausiai liekame vieni. Girdėti tik vandens teliuškavimas į betoninį krantinės kraštą ir tingiai besisupančių jachtų girgždesys, o priešaky švysčioja ryškūs mergiotės plaukai. Bandau prisiminti, koks buvo paskutinis mano ištartas žodis ir ką apskritai pasakiau šiame pokalbyje. Nemoku kalbėti apie nieką, o kažko gudraus irgi nesumąstau. Laimė, jau esu pratusi, kad tokios mudviejų rolės: jis dėsto, o aš klausau. Tai šiek tiek išlaisvina iš visiško nemokšiškumo savijautos. Ir vis dėlto norėtųsi įrodyti, kad ir aš sugebu kalbėti, kad mano tylėjimo per paskaitas priežastis buvo tik ta nelemta filosofija. Nepavyksta.
    Tipenu per siaurutį tiltelį dėstytojui iš paskos. Mergiotė rodo mums kelią toliau, per betoninę Šiuvholmeno krantinę, palei naujutėlaičius plytinius fasadus. Pasiekiame patį krantinės snapą. Toliau švyti fjordas. Kaja nusileidžia laipteliais iki vandens. Apžvelgęs dukros teritoriją tėvas linkteli, akimis ištaria: „saugu“, o tada klesteli ant viršutinio laipto ir pliaukšteli delnu šalia savęs. Paklūstu siūlymui ir nutūpiu greta. Ilgai tylime, sutartinai stebeilydami į sidabrinio vandens fone krutantį mergičkos siluetą.
    Staiga kyla mintis, kad pilnai suprantu, ką jis kalba. Net nežinau, kada tai įvyko, bet pamažu jis iš krankiančio varno virto į gražiai čyruojantį varnėną.
    – Tu nebekranki, – ištariu netikėtai, nustebindama net save pačią.
    – Ką? – atsigrįžta jis.
    – Atsiprašau.
    – Nebekranki? – jo akys įsikimba į mane, suprantu, kad nepavyks išsisukti.
    – Atrodė, kad kranki kaip varnas. Iš pradžių, kaip užlėkei ant manęs, – staiga visiškai užsimiršusi pasakoju jam visą istoriją, nesusimąstydama, ar protinga, ar verta, ar padoru. – Taip tu mane išgąsdinai su tuo krankimu... atsiprašau... kalbėjimu. Bijojau net atsisukti, lėkiau kuo greičiau, kad nepasakytum dar kažko nesuprantamo. O kai pamačiau tave auditorijoje... – staiga pati save sustabdau. Dievulėliau, kokia aš beprotė. – Bet dabar viską suprantu. Įdomu, ar tai reiškia, kad išmokau danų?
    – Gal nori įsitikinti?
    – Kaip įsitikinti?
    – Gali važiuoti kartu, jei įdomu.
    – Įįį? – mekenu.
    – Taip, – išvaduoja mane. – Nemokama ekskursija. Žadu apkeliauti gražiausias vietas. Dviese su Kaja. Tad vietos turime pakankamai.
    – Ėėmm, – mykiu.
    – Jei tik tinka, pagalvok. Danija tikrai graži. O pakeliui galėsiu tave paegzaminuoti.
    Tylėdama paslepiu akis.
    – Gerai, nebegąsdinsiu, – šypteli jis. – Bet jei tik sugalvosi, tikrai priimsim.
    – Su? – mosteliu uosto link.
    – Ne, automobiliu. Per Švediją. Taip maloniau. Jūrą man norisi gerbti, o ne plaukioti keltu skersai išilgai. Mieliau apvažiuoju ratu. Mandagiai, – juokiasi. – Juokingi įsitikinimai?
    „Tikrai“, – pagalvoju. Bet ne mažiau juokinga ir aš pati. Nebyliai pritariu jo siūlymui ir mintyse imu krauti kuprinę. Tikrai savęs niekada nesuprasiu: bandau pabėgti nuo filosofijos, pamiršti egzamino vargus, bet kažkodėl susiruošiau atostogauti su pačiu dėstytoju. Didesnio bukaprotiškumo tikrai nesugalvosi.
    – Kiek laiko?
    – Savaitę.
    „Gerai: septynerios kelnaitės, trys palaidinės – daugiau neturiu. Kitas dienas apsivilksiu marškinėliais. Jie baisūs, bet nieko, nesvarbu. O gal reikėtų kažką nusipirkti? Ne, negaliu – kelionė ir taip per daug kainuos. Dieve mano, kiek tai kainuos! Bet nieko, kažkaip išgyvensiu. Rugpjūčio vidury gausiu stipendiją. O iki tol – kaip nors. “