Statistika

Ankstyvas trečiadienio rytas. Po ilgo laiko danguje pasirodė saulė, o su ja ir geresnė nuotaika, jai taip galima išsireikšti. Reikia eiti į darbą, bet kada toks oras tai keliauju į netoliese esantį meksikiečių restoraną.
- Prašau vieną arbatos.
Sėdžiu, dairausi. Prie baro sėdi mergina. Baltas, gražus kostiumėlis besibaigiantis labai jau trumpu sijonu. Juodos, aukštakulnės kurpaitės mažais auliukais. Tikrai graži mergina. Įdėmiau pasižiūrėjus matosi, kad yra gerokai jaunesnė negu apsimeta. Su visu skoningu makiažu (šitais laikais reta), stilingu vardiniu kostiumėliu, brangia šukuosena. Na, duodu jai šešiolika. Kodėl? Sėdi prie baro, geria vaisinę arbatą per šiaudelį, visa persikreipusi žiūri į mane. Šiaudelis leidžią tą garsą rodantį, kad arbatos daugiau ten nėra... mergina pasisuka, nušoka nuo kėdės ir ganėtinai grakščiai prieina prie mano staliuko.
- Galima? – nesulaukusi mano atsakymo, įsitaiso priešais mane.
Sėdžiu, žiūriu.
- Gal pavaišinsi mane gėrimu?
- Ne.
- Kodėl?
Pirštu parodau į virš baro kabantį užrašą: „Asmenims iki 18 metų alkoholis ir tabakas neparduodami“.
- Bet man jau senai ne aštuoniolika. – visiškai be skrupulų kasosi ausį ir meluoja į akis.
- Tau keturiolika. Ir dabar yra, - pasižiūriu į laikrodį, - trylika valandų. Negeriu dieną.
- O vakare išgertum su manim?
- Ne.
- Kodėl?
- Nes tau keturiolika.
- Man ne keturiolika. O kiek tau metų?
- 27.
- O žinai kiek man?
- 14. Ne?
Ji žaviai nusišypso ir abiem rankutėm iškelia po du pirštus.
- Dvidešimt du.
Tuo metu jau buvau gurkštelėjęs arbatos. Tik išgirdus atsakymą arbata užstrigo gerklėje, o po akimirkos nusprendė traukti lauk. Taip atsitiko, kad su arbata netikėtai iššoko ir dalis pusryčių. Kaip reikiant sukukčiojau ir iššoviau mažą balutę tiesiai ant stalo priešais mane. Iš balutės iššokęs mažas žirniukas pasišokėjo varlyte ir tiesiai ant... Sėdžiu, žiūriu į balutę, balutė žiūri į mane ir merginos baltą kostiumėlį su mano pusrytiniu žirniu oranžinėje dėmėje. O į mus visus žiūri padavėja.
- Matai kas būna, kada meluoji?!
Mergina tyli gerą minutę, spokso į savo kostiumėlį, greičiausiai vertina žalą. O atgavus kvapą pareikalauja iš manės trijų tūkstančių litų už sugadintą kostiumėlį. Susimu užgalvos, kelis kart giliai įkvepiu, reikėjo eiti darban. Išsitraukiu penkis šimtus litų ir paduodu padavėjai. Ji jau patenkinta. Tai pilnai padengs valymo ir mano garbės išlaidas. Galų gale, ta balutė į delną netilptų, na taip, pamatavus. Išeinu iš restorano, oras kvepia pavasariu, gerai.
- Kur tu eini?
- Darban.
- O kas už mano kostiumėlį mokės?
- Nežinau.
- Aš nuo tavęs niekur neisiu, kol nesumokės.
- Žavu.
Einam gatve, žydras dangus, gera, saulutė šviečia. Aš neskubu, šalia manęs bindzina žavi nepilnametė. Užpakaliukas juda į visas puses, praeiviai žiūri. Tik įdomu, į mus ar į tą jos kostiumėlį. Žingsniuojam senamiesčiu, privažiuoja mažas mašiniukas. Pasilenkiu pažiūrėti, nuostabu... Už vairo sėdi mano pusmečio galvos skausmas ir džiaugsmas, ką tik šypsojosi, bet pamačiusi mano palydovę susiraukė. Mano keturiolikmetė išpūtė akis, susidėjo rankas ant klubų ir:
- Kas ji tokia?
- Ne tavo reikalas.
Prasivėrė langas.
- Jus gal pavežti?
Atsisėdu į mašiną, uždarau duris, o ant galinės sėdynės jau sėdi mano naujas draugas ir priekaištingu žvilgsniu spokso tai į mane tai į savo dėmę.
- Tavo sesė? – ironiškai paklausė mano mylimoji ir greičiausiai laukė pasiaiškinimo. Man jau tas pats.
Prasidarau langą ir užsirūkau. Dairausi, saulutė ir visa kita. O mašinoje sėdi dvi ir spigina savo akimis. Čia suima juokas, moterys viską daro per aplinkui ir tikisi, kad vyrai susipras atsakyti taip kaip reikia. Aš suprantu, bet sėdžiu visiškai abejingas. Jos to nesupranta ir vis keistesniais žvilgsniais bando man parodyti, kokios yra nepatenkintos. Kad jos dabar matytu save iš šono... 
Išlipam prie darbo, metu cigaretę, uždarau duris. Padėkoju žaviai juodaplaukiai ir keliauju sau į darbo vietą, vaikas velkasi iš paskos. Tik užėjus į darbovietę mus pasitinka budintis. Toks didelis, storas, su ūsais ir kiek nudribusiais žandais.
- Labas, kas čia, svečias? Ji su tavim? – jis turi užregistruoti visus ateinančius ir išeinančius svečius.
- Ne. – nelaukdamas kas bus toliau pakylu laiptais į viršų.
Nespėju atidaryti savo kabineto durų, kaip apačioje kyla baisus triukšmas, keiksmai ir visa kita. Tikrai nepraeis pro budintį. Po minutės mergina jau stovi mano kabinete. Gerokai paraudusi, bet susitvardžiusi uždarė paskui save duris ir atsisėdo kėdėje. Nuostabu.
- Pas tave labai mažas kabinetas. – mergina susidėjo koją ant kojos (bus tikrai gražios, po trijų keturių metų). Pasirausė rankinuke, gerai, kad šito nepavėmiau, pudra, kremukai, visa kita. Sėdi tepliojasi. 
- Keturi kvadratiniai metrai.
- Ką tu darai?
- Mezgu. – sakau jai traukdamas nuo stalo maišelius su varžtais, smūginį grąžtą ir įrankių dėžę. – arbatos?
- O taip, prašyčiau.
- Su pienu?
- Aha, jai galima.
- Nėra pieno. – mergina vėl bando deginti mane savo akimis, aš užkaičiu vandenį. Atsisėdu prie stalo.
- Ar ji tavo mergina?
- Kas?
- Mergina kuri mus pavežė.
- Ne.
- Bet tu ją myli?
- Myliu.
- O tai kodėl jūs ne kartu?
Suskamba mobilus telefonas, atėjo žinutė nuo merginos kurią mačiau gal prieš gerus metus. Parsivedžiau namo, bet kol reikalas priėjo iki lovos aš jau išblaivėjau ir nieko nenorėjau. Ji rašo kažkokį palinkėjimą, geros dienos ir t. t. sėdžiu pasirėmęs galvą abiem rankom ir mąstau: iš kur gauti ginklą?
- Čia tau ji rašo?
- Ne.
- O kas čia tau rašo?
- Tau kiek cukraus?
- Kodėl tu toks apatiškas ir kodėl jūs ne kartu? – dairausi po kabinetą, gal kokiu stebuklingu būdu pamatysiu ginklą. Ginklo nesimato. 
- Aš ją mylių, ji turi vyrą, man sunku be jos, vakar norėjau ją pamatyti, ji neparašė, buvo sunku. Daugiau jokių klausimų. Va tavo arbata.
- O tau neįdomu koks mano vardas?
- Ne.
- Nastinka.
Čia prasivėrė kabineto durys, net nupūtė kelis popierius nuo mano stalo.
- Tu veluo...
Įsiveržęs direktorius greičiausiai norėjo pasakyti, kad pakels man algą, čia atsisuko žavi Nastenka.
- Kas čia?
- Nežinau...
- Aš Nastenka. - jo veidas mainėsi nuo maloniai nustebusio iki nustebusiai susiraukusio. Klausiamai pasižiūrėjo į mane ir nieko nesakęs dingo trinktelėjęs durimis.
Ji pradėjo balbatuoti apie tai, kaip aš blogai darau, kad nebandau atkovoti savo meilės iš svetimo vyro, įdomi vieta, dar priduria apie mano išvaizda. Supraskite esu išvaizdus, bet nesirūpinu savim. Ji vis šneka, aš vis laikau pasirėmęs galvą, ji vis šneka. Prisimenu, kad jau daugiau negu trys metai aš pažystu savo mylimąją. Daugiau negu trys metai jaučiuosi taip... nekaip. Netikėtai nušvito mintis, griebiu telefoną:
- Sveikas Titai, kaip sekasi?... – Aha, klausyk kokiu reikalu skambinu (ji vis dar šneka), pameni apie ką šnekėjom praeitą gimtadienį pas tave? ... taip, taip būtent. Klausyk, norėčiau nusipirkti iš tavęs. ... Rimtai? Reikia? Kaip tik turiu, galiu tau sumokėti kokius šešiolika tūkstančių, užteks? ... Per daug? Na čia kaip draugui, man ne gaila...
Vos išgirdusi kalbant apie pinigus Nastenka užsičiaupė.
- Ką čia pirksi?
- Pamatysi, važiuojam.
Pasiėmiau darbinę mašiną. Važiuoti reikėjo apie penkiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, pas mano gerą draugą. Kiek užkliuvom kamščiuose, sustojom degalinėje pavalgyti. Apie penktą buvom vietoje. Palikau ją mašinoje, greit grįšiu...
- Tu kur buvai? Aš čia dvi valandas laukiau!
- Sakiau, kad greit grįšiu.
- Hą, hą, labai juokinga, kas maišelyje?
- Moki vairuoti?
Ji sako mokanti, leidžiu ją prie vairo ir liepiu važiuoti ant panoramos, netoli Vilniaus. Ji nusišypso ir nedvejodama spaudžia kiek gali, pro langą švilpia mašinos, pakelės medžiai, sėdžiu dairausi. Telefonas išjungtas, cigaretė rankose. Sustojam žalioje pievutėje, nuo krašto matosi Vilniaus panorama. Ji vėl paklausia kas maišelyje. Tiesiu ranką, pirštai sugniaužia tvirtą rankeną. Ištraukiu blizgantį, pusiau automatinį „Colt“. Ištraukiu apkaba, pilnas. Ji pradeda aiškinti, kad nevalia žaisti su ginklais. Nieko, nekreipiu dėmesio, jau nedaug liko. Traukiu pistoleto spyną, kulkos krenta ant žemės kol lieka viena. Pagaliau. Susigrūdu pistoletą į burną, šaltas blemba.  Ji puola šaukti, rėkia, kad nereikia, kad viską galima išspręsti, aš žinau. Klausia kodėl taip darau, aš žiūrių į dėmę. Pagalvoju keik reikėtų laiko norint jai bent kažką išaiškinti, nuspaudžiu gaiduką.
Sėdžiu, ausyse spengia, aplinkui vieni dūmai, kažkur kairėje kažkas rėkia, gerai, kad nesigirdi. Prisiminiau savižudybių statistiką, jaučiu kaip pilnėja kelnės, statistika sako, kad kažkoks procentas šaunančių sau į galvą dažnai nepataiko. Nežmoniškai plyšta galva. Pasirodo net šaunant sau į galvą reikia mokėti taikytis. Kulka išskrenda pro žandą, kaklo galine dalį, ar net užkliudo smegenų kiek ir palieką idėjos genijų su išmatų maišeliu visą gyvenimą.
Nuostabu... Ar ji kada nors užsičiaups?