smitgėlos

aš luotys-mano apdaras žalias
įsisupęs vilnin palengva -
blaško bangą atodūsiai marių
velka skrandą nušiurus kalva

aš laisvėjantis krantas ir nieko
pasakyt ajerams negaliu -
pilką debesį smilltgėlos valgo,
kai nuliūdęs namon sugrįžtu,

kai iš tolo pažėti nenoriu
ir ištarti - kad taip neramu -
byra šalčio sukaustyti monai,
šiam pavasariui šimtas vardų,

šiam likimui išskidusios mintys
mano luotui dvi rankos irklų
o padangėm girgsėjimas ilgas
sėja šauksmą žvaigždžių kritimu