Aš išprotėjau, pilnam blynui mėnesio pakibus,
Kaimynų šunims staugiant ant ištysusių šešėlių,
Ir rytmetinei lavai skaudžiai smilkinius aplipus,
Palaidos mintys painiojas į kamuolį, sunkėja,
Patvinsta akys, siluetai tampa nebe tikslūs,
Gerklės belangėje plazdena žodis net prikimęs,
Aš išprotėjau, pilnam blynui mėnesio pakibus,
Nebe ilgam, pasaulis žiovauja naujai užgimęs
Aha, yra jautriu zmoniu, o ypac MOTERU, kuriem pilnatis reiskia bemieges naktis :) Pats darbelis tai galetu buti tai, ka visi sie jautruoliai skaitytu neuzmigdami del pilnaties trukdziu :) vaizdingas, itaigus ir su sava tulzim - kaip ir dauguma is tavo kuriamu :)
gerai. Tik pabaigoje stiprumo pritrūko. Na, toks išsikvėpęs pasaulis... Gimimas man asocijuojasi su kažkuo veržliu, ištrykštančiu... o čia - žiovauja. Atsibudo tiktai, ne gimė :)
:) sveikinu lyrinį herojų laiku išprotėjus, nes ką reiktų daryti per užgavėnes, kai tiek daug blynų ...:) "negera" paskutinė eilutė - išprotėjęs jokių tokių žinių negali turėti ...:))
labai gerai! išrašyt reikia visa tai, išrašyt.. o eiliukas, kaip visada tavieji - nuostabiai lakios vaizduotės žaismas įvilktas į kasdienę odą, skaitytojas gali pasijusti arti arti, tai tikrai artima, pažįstama (bent jau man taip jaučias).