Aštunta eilutė (3)

Atverti "Aštunta eilutė (2)"

Net neįsivaizduoju, kiek laiko praėjo tame siaurame klaustrofobiškame dujų vamzdyje. Diegė nuzulintas alkūnes ir kelius, o visą šoną nuklojo mėlynė. O be to – čia akivaizdžiai trūko šviežio oro.  Tikrai nesitikėjau smagaus pasivaikščiojimo ar pasišliaužiojimo. Džiaugiausi bent tuo, kad turėjau tą deguonies balionėlį. Liūdino tai, kad nežinojau, kiek jis laikys.
O blogiausia – trauktis nebegalėjau. Arba nušliaušiu iki pačio galo, arba nudvėsiu bandydamas.
Net nežinau – tebuvo tai dujų likučių sukeltos haliucinacijos ar iš tikrųjų vyko, bet vis atrodė, kad už nugaros kažkas krebžda. Tik sustodavau – garsas dingdavo. Tačiau pajudėjus, garsas atsinaujindavo. Tik ir laukiau, kol kas kibs į kojas ir sudraskys į gabalus. Geriau jau nuo galvos pradėtų – mirtis greitesnė.
Deguonies balionėlis baigė paskutines savo dienas, kai galų gale pasiekiau tą vietą, kur vamzdis skilo į dvi puses.
Reikėjo į dešinę, tačiau nesusilaikiau menka žibintuvėlio šviesa nepabandęs sudraskyti kairėje esančios tamsos. Daugybė raudonų taškelių, mirguliuojančių aplink sieneles. Lyg ten skraidytų jonvabaliai, skleidžiantys ne balkšvą, o rausvą šviesą. Arba daugybė mažų akyčių.
Nusipurčiau, tačiau šiaip ne taip atplėšiau žvilgsnį ir pasukau į dešinę.
O Daktaras nemelavo – iškart pastebėjau kopėtėles, smingančias aukštyn. Šiaip ne taip apsiverčiau ant nugaros.
Tamsa ir surūdijęs metalas.
Mintys apie nesiliaujantį krebždėjimą už nugaros tarsi suteikė naujų jėgų – rankomis stipriai įsikibęs ir su baime laukdamas, kol neatlaikiusios lūš kopėtėlės, pasikėliau į viršų.
Taip iki šiol ir nesupratau, kam Daktarui reikėjo tokio ilgo tunelio iki miesto. Atsarginis kelias? Gal. Bet jau labai lėtas. Ir labai siauras.
Kaukštelėjau galva į metalinį dangtį ir susikeikiau. Viena koja slystelėjo žemyn, tačiau šiaip ne taip išsilaikiau. Juokinga būtų žūti čia. Nesusilaikęs dar kartą dirstelėjau į apačią. Raudonos švieselės mirguliavo tiesiai už tos ribos, kur žibintuvėlio šviesa nebepasiekia. Prisiminiau turįs granatą.
Nuvijęs tą kvailą mintį šalin, įsirėmęs pečiais, stumtelėjau šiek tiek dangtį į viršų. Nenoriai, garsiai dejuodamas, tačiau pasidavė.
Lėtai iškišau galvą į lauką.
Plieninės grindys, apdulkėję diržai, pritaisyti prie metalinių sienų ir išrinktas visureigis.
Ką gi, darėsi vis įdomiau.
Tunelis, vedantis tiesiai į lėktuvą. Kopėčios tiesiai po lėktuvu.
Nuojauta rėkte rėkė nešdintis iš čia, tačiau vis tiek atsargiai išsiraičiau iš vamzdžio ir prigludau prie žemės, akylai dairydamasis ar kas nepajudės, nesuriaumos ir nežybtelės akimis.
Nieko, tik storiausias dulkių sluoksnis. Atsargiai įkvėpiau. Sausas oras, šiek tiek atsiduodantis degalais.
Atsisėdęs ant suoliuko, įtaisyto palei sieną, pabandžiau susikaupti, nors akyse vis dar mirgėjo nuo nuobodaus slinkimo dujų vamzdžiu.
Daktaras, o tuo nė kiek neabejojau, įrengė tokį tunelį tiesiai į lėktuvą, o paskui tiesiog juo nebesinaudojo. Nebent kažkada buvo kur kas lieknesnis. Ir turbūt – kvailesnis. Tie raudoni žiburėliai nieko gero nežadėjo.
Papurčiau galvą.
Kažkas buvo ne taip, o mano protas niekaip neįstengė perkąsti to galvosūkio.
Ką gi, dėl ko atsiuntė, tą ir reikėjo daryti. Po to bus galima ir mąstyti.
Šliedamasis prie pat metalinės sienos, nuslinkau, kaip man atrodė, iki priekio.
Koja vis paspirdavau vieną iš daugybės čia išmėtytų metalinių dalių. Tarsi būčiau kokiame automobilių servise – tuščios padangos, variklių blokai, išardytos pavarų dėžės. Ir šoviniai. Galybė šovinių. Prisikrovęs pilną kuprinę, į bet ką galėtum išmainyti. Betrūko, kad dar kokį tanką rasčiau.
Neradau.
Žibintuvėlis nutvieskė dar vienas kopėčias, vedančias į pilotų denį. Pasilypėjęs, atvėriau duris ir vikriai šmurkštelėjau vidun.
Lėktuvą tarsi kas buvo švelniai paguldęs vidury didžiulės aikštės, apsuptos apgriuvusių namų. Tačiau ne tai mane sujaudino.
Gatves, griuvėsius, net žibintus dengė masė, panaši į baltą putą. Ji rangėsi, vibravo blyškiuose spinduliuose ir nė vienas plotelis net akimirkai nesustodavo judėjęs.
Nežinau kiek laiko stovėjau ir spoksojau pro langą, vis negalėdamas patikėti, kad tikrai tai matau.
Kabinoje, be manęs, dar buvo du kūnai. Tiesą sakant – mumijos – kaulai, aptraukti sudžiūvusia, šiek tiek rusva oda. Abu tebesėdėjo tvirtai prisisegę diržais, tik vienas rankoje laikė popieriaus lapą.
Vis dar nejudėdamas, spoksojau į gelsvo popieriaus lapą, laikomą tarp pirštų. Kažkodėl net neabejojau, kad šis lapas buvo tai, ko čia atėjau, tačiau paimti nedrįsau. Tik stovėjau, bejėgiškai sustingęs, ir žiūrėjau į tą popiergalį.
Pagaliau ryžausi ir, paėmęs už paties, krašto atsargiai trūktelėjau. Sustingę piloto pirštai lengvai paleido popierių.
Sąstingį tarsi kas ranka nubraukė. Laikiau rankose gelsvą popieriaus lakštą, nieko nesuprasdamas – nupiešta daug kvailų ženklų ir tiek. Ką gi, jei tai verta visų gėrybių, kurias Daktaras žadėjo, parnešiu jį.
Dar kartą apsidairęs pro langą, nusprendžiau, jog pro miestą tikrai nepraeisiu. Traukte traukė pasinerti į tą baltą judančią putą, taip primenančią sniegą patį viduržiemį. Tik kažin, ar po to išnerčiau atgal.
Trūktelėjau pečiais ir, nusiėmęs kuprinę, ketinau atsargiai įdėti popierių.
Bet tai, kas anksčiau pasirodė kaip kvaili piešiniai, dabar tapo aiškiais žodžiais. Vėl pavarčiau lapą rankose – niekas nepasikeitė. Visiškai suprantami žodžiai, o apačioje tie patys simboliai.

Kiekvieną aštuoneto aštuonetą aštuoneto viršų keičia aštuoneto apačia.

Gūžtelėjau pečiais. Matyt, čia piloto atsisveikinimo raštelis. Aš dar ne tokius dalykus pradėčiau rašyti, su sveiku lėktuvu neaišku kaip atsidūręs vidury miesto.
Šiek tiek pagalvojęs, perlenkiau popierių per pusę ir susigrūdau į striukės kišenę. Radau, ko atėjęs, ir vis dar esu gyvas. Ko daugiau žmogui norėti?
Nežinau, gal turėjau pasakyti kažką gražaus šiems dviem gulintiems lavonams, maldą sukalbėti ar ką. Pasijutau nejaukiai – pavogiau popiergalį ir palieku taip.
Besidairant žvilgsnis užkliuvo už rankinio laikrodžio. Atsargiai nusegiau ir pridėjau prie ausies. Tiksėti netiksi, bet vis gražus suvenyras iš mano tokios savotiškos kelionės.
Daugiau negaišdamas laiko, išslinkau iš kabinos, pasiruošęs nerti atgal po menkiausio krebždesio. Bet matyt iš tikrųjų buvau teisus – demonai lankstu aplenkdavo tokias vietas. Greičiausiai grybus virškino kur kas sunkiau, nei žmones.

Sustojau prie koptelėlių, vedančių į dujų vamzdį. Kažkaip atrodė, kad raudoni žiburėliai dar arčiau pasislinko. Paskubomis užstūmiau Dangį atgal, vis galvodamas apie granatą. Turbūt nuleidęs ją į apačią, pas Daktarą skriste atskrisčiau. Dalimis.
Dabar to tunelio pradėjau bijoti labiau, nei Grybų.
Išsitraukiau aprūdijusią monetą, kurios niekada į nieką neiškeičiau. Prisirišimas ir tiek.
- Herbas- miestas, skaičius – tunelis, - sumurmėjau sau panosėje ir sviedžiau monetą.
Pagavęs apverčiau. Į mane akiplėšiškai spoksojo penketas.
Vis tiek per menka priežastis grįžti ten, iš kur išlindau.
Nuslinkau palei sieną, rankomis ieškodamas kokios rankenos ar durų įdubos. Juk turėjo būti kažkas panašaus.
Vėl grįžau prie kopėtėlių, vedančių atgal į pilotų kabiną. Pro langą ropštis ar ką?
Šviesa nedrąsiai užkabino priešingą sieną ir ovalius liuko kraštus.
Tik teko pavargti, kol jį atvėriau. Nebuvo nei užrūdijęs, nei užvirintas, tik tarsi kas laikė prispaudęs iš lauko.
Visas oras aplink net vibravo nuo garso, primenančio burbuliuojantį vandenį. Arčiau esanti balta masė šiek tiek pakrypo į mane. Šoktelėjau atgal.
Puta ištįso, tačiau neišsilaikiusi, trūko per pusę.
Visgi matyt Daktaras juokavo, šnekėdamas apie grįžimą per miestą. Įkliuvau kaip musė į barščius.
Pakėliau šalia manęs gulintį automobilio variklio cilindrą ir sviedžiau.
Detalė nuo baltos masės atšoko, kaip nuo gumos, tačiau su kiekvienu nauju šoktelėjimu vis krisdavo giliau, kol galų gale visiškai panėrė į grybus. Oru nuvilnijo kažkas panašaus į iš baliono išeinančio oro garsą.
Kad ir kaip sunku buvo, bet nusikabinau kuprinę, nusisegiau ginklą ir padėjau šalia. Niekada nebuvau šaunus bėgikas, tačiau jei teko rinktis tarp kelionės dujų vamzdžiu  kvailo bėgimo per miestą, stengiantis nesulėtinti žingsnio, buvau pasiryžęs rinktis pastarąjį. Iki šiol Daktaras nieko nesumelavo. Gal ir dėl Grybų bus teisus?
Kažin, kiek įstengsiu taip bėgti? Bet didesnės kvailystės jau nebegalėjau padaryti, nei ateidamas čia.
Balta grybų masė dar labiau priartėjo ir, nieko nebelaukdamas, šoktelėjau į priekį.
Jau po kelių žingsnių supratau tai buvus labai blogu sumanymu – iškart pradėjo diegti šoną, krūtinę tarsi kas sunkiu akmeniu užvertė.
Tačiau bėgau, sukandęs dantis, gaudydamas duslaus oro gurkšnius. Kiekvienas naujas šuolis išsviesdavo mane aukščiau, nei bėgant paprasta žeme, o nusileisdamas kartais nugramzdindavo mane vos ne iki čiurnų.
Regimas bokštas artėjo lėčiau, nei aš norėjau, tačiau čia bent jau buvo daugiau suvirtusių betono gabalų, ant kurių kažkodėl neįsikūrė Baltieji Grybai. Šiek tiek sulėtinau bėgimą, tačiau vis tiek atrodė, kad plaučiai tuoj sprogs.
Taip, tokiame pridvisusiame ore geru bėgiku nebūsi.
Balta masė baigėsi taip staiga, kad dar pabėgau kelis žingsnius į priekį, kol tai supratau.
Ir griuvau.
Visu kūnu vožiausi į storą pelenų ir dulkių sluoksnį, nosimi skaudžiai trinktelėdamas į kažkokį akmenį. Siaubingas skausmas, tačiau dabar jis nerūpėjo. Tiesiog gulėjau, traukdamas pusiau orą, pusiau pelenus į gerklę ir jutau, kaip nuo įtampos dreba visas kūnas.
Šiuo metu žiurkės galėjo mane graužti, nebūčiau net rankos pakėlęs.
Šiek tiek atlėgus raumenų skausmui, apsiverčiau ant nugaros ir išspjoviau dulkių grumstus iš burnos. Pačiupinėjau nosį. Lyg ir nelūžo.
O dangus virš manęs sukosi kaip pašėlęs. Keista, kad taip niekada ir neradau progos vėl pažvelgti į jį. Žinoma, retą kurį galėjo žavėti pilki debesys, įvairių spalvų pašvaistės, pasirodančios bet kuriuo metu ir vos keli vargani saulės spinduliai. Kartą sutikau žmogų, kuris...
Atsistojau, purtydamas galvą. Užsigalvojęs aš čia iki antros pasaulio pabaigos pragulėsiu.
Pasitikrinau kišenę. Ką gi, popierius vietoje. Galės Daktaras man rankas ir kojas bučiuoti – ne tik apžiūrėjau, bet ir parnešiu jį. Prisiminęs apie žadėtus konservus ir vandenį, paspartinau žingsnį.


- O, tu gyvas?
Paklausęs, Daktaras iškart apsisuko ir dingo savo furgone.
Šiek tiek įsižeidžiau. Aš, kuris bėgte perbėgo Baltųjų Grybų pilna miestą, sutinkamas tokiu klausimu? Net veido mina jo buvo tokia, jog atrodė, kad tas storulis net nesitikėjo manęs dar kada pamatyti gyvo.
- Duris uždaryk, - atsklido duslus paliepimas.
Įslinkau į vidų, kartas nuo karto atsikrenkšdamas nuo pelenų, atkakliai prilipusių prie gomurio, ir sunkiai sudribau ant kėdės.
Prieš mane ant stalo trinktelėjo puodelis, sklidinas vandens. Godžiai išgėriau jį visą, tačiau kosulys nepranyko.
Sėdėdamas priešais, Daktaras spoksojo į mane pro akinių viršų, tepaluotas rankas bevalydamas kažkokiu skuduru.
- Na, patikrinai? Ar tik pabėgiojai aplink, pasivartei pelenuos, su bifronais pasimušei?
Įsižeidusia veido mina prasegiau striukę ir atsargiai ištraukiau gelsvą popieriaus lapą.
Daktaras sustingo. Galėjau prisiekti, kad jo akyse šmėstelėjo baimė.
Lėtai padėjęs skudurą ant visiškai tuščio stalo, šiek tiek atsitraukė su visa kėde atgal.
- Mes ne taip tarėmės, - burbtelėjo jis.
- Kaip ne taip, - padėjau lapą ant stalo, stebėdamas, kaip Daktaras dar šiek tiek atsitraukė atgal, - nueinu, atnešu...
- Nueini, - suurzgė Daktaras, - ir patikrini, o ne atneši.
Atsidusęs, pavarčiau puodelį rankose.
- Turi dar vandens?
Daktaras linktelėjo galva į kampą, kuriame dulkėjo sustatyti plastikiniai buteliai. Vėl prisipyliau puodelį vandens, atsiduodančio žibalu, ir atsisėdau atgal.
- O koks tau skirtumas? Pačiam nebereiks eiti. Atnešiau, kaip žadėjęs, o dabar pasiimsiu tai, ką tu man žadėjai ir mes draugiškiausiu keliu atsisveikinsim. Ar bent įsivaizduoji, ką teko patirti? - skubiai pridūriau, parodydamas nubrozdintus delnus.
Daktaro veidas atgavo savo įprastinį ramumą.
- Nešk atgal.
- Ką? –net pašokau, - pats ir nešk, mes kaip tarėmės...
- Mes tarėmės, kad tu patikrinsi, - kietai nukirto, žiūrėdamas man tiesiai į akis, - aš neprašiau parnešti man šito Bažnytinio šlamšto į namus.
- Sakei, kad sunaikinsi, - bejėgiškai atsidusau, nesuprasdamas, ko jis taip siunta.
- Tam turiu savų priemonių, - mostelėjo į kambariuką už širmos.
- Kaip velnias švęsto vandens bijai.
Stojo tokia tyla, kad, rodos, galėjai girdėti po žeme besiraitančius sliekus. Ir ar pasirodė, ar šviesa iš tikrųjų prigeso. Nervingai sukikenau.
- Čia tik palyginimas.
Daktaras į mane tebedėbsojo, akimis gręždamas mano kaktą.
- Ar ne? - dar kartą pabandžiau laimę, su kiekviena akimirka jausdamasis vis neramiau.
- Ne visai.
- Tu juk nesi...
Susitvardžiau. Linksma nuotaika visai dingo. Iš tiesų, niekada nebuvau girdėjęs, kad būdamas vienas, žmogus įstengtų įsikurti vienoje vietoje ilgiau nei porai dienų, be viso to, dar sukaupdamas tokias atsargas. Ir tiek žinotų. Ir nebūtų suluošintas.
Neberizikavau užbaigti sakinio, tik pagriebiau tą nelemtą popieriaus lapą ir įgrūdau atgal į striukės kišenę.
- Čia tas lapas?
- Ne.
Dvejodamas apsidairiau.
- Aha, tau tiesiog nepatinka bažnytiniai daiktai.
- Ne.
- Tai aš keliausiu jau.
Daktaras nieko nesakė, tylėjo, bukai spoksodamas į stalo vidurį.
Greitomis apsidariau, ieškodamas savo daiktų. Jie kuo ramiausiai snūduriavo atremti į sieną šalia durų. Net šautuvo buožė buvo pakeista nauja, o kuprinė džiaugsmingai šypsojosi išpūtusi savo šonus. Kiek pamenu, ten tiek daiktų nebuvo. Kirbėjo noras patikrinti, ko Daktaras ten prigrūdo, tačiau tik viską susigriebiau ir paskubomis išslinkau į lauką.
Viskas baigėsi šiek tiek ne taip, kaip tikėjausi, tačiau džiaugiausi ištrūkęs.
Sparčiai toldamas nuo pelenuose paskendusio furgono, vis atsigręždavau, tačiau neatrodė, kad mane kas sektų.
Ir tik kai nebegalėjau atskirti, kur furgonas, o kur išdegęs medis, pradėjau gailėtis, kad nepaėmiau daugiau. Už tokį vargą gauti tik sutaisytą savo paties šautuvą, už kurį ir taip buvo sumokėta. Ir dar kažko prigrūstą kuprinę, skaudžiai spaudžiančią pečius.
Nusispjoviau.
Net nauji įspūdžiai neverti tokių pasivaikščiojimų po Grybais užkrėstus griuvėsius. Ir kas tą Daktarą apsėdo? Kažkodėl pradėjau abejoti, kad jis galėtų būti pats velnias, tačiau suerzinti mokėjo puikiai.
Užsikabarojau kalvele aukštyn ir akylai apsidairiau, ieškodamas demonų ar šiaip negerų dalykų. Nieko, tik nelygus kreivas kraštovaizdis. Dėl visa ko prigludau prie žemės, ant galvos užsitraukdamas gobtuvą, ir pasitiesiau lapą ant dulkių priešais save.
Nežinau, kas man lėktuve pasirodė, tačiau dabar tai tebuvo paprasčiausias prikeverzotas popiergalis. Jokio antspaudo, jokių išskirtinių požymių, jog tai priklausytų Bažnyčiai ar kokiam kaimiečiui. Krūva bereikšmių linijų.
Suglamžęs, sugrūdau popierių atgal į kišenę.
Tiek triukšmo dėl nieko.
Pakilęs nuslinkau, kaip man atrodė, į rytus. Jei Rūgšties gauja neiškeliavo link kalnų, kaip buvo žadėję, gal jie nupirks tą prakeiktą popierių.

Purvinasis vėpsojo į mane ir kramtė kažką panašaus į pigų tabaką. Bent jau supratau iš kvapo, jam prasižiojus.
- Tu tyčiojies iš manęs?
Dvyniai, primenantys buivolus ne tik iš veidų, bet ir savo masės, šiek tiek pasislinko arčiau. Kažkodėl jie tikėjosi, jog nepastebiu jų bandymo apeiti mane iš šonų.
- Aš tau sakau – Daktaras buvo pasiryžęs jį sunaikinti.
- Bet nesunaikino.
- Ne, bet išsigando.
Nenusukdamas žvilgsnio, spoksojau į jo akinių stiklus, bandydamas įžvelgti bent kokį akių judesį. Kažin, jis apsimetė, ar iš tikrųjų buvo aklas. Jei tikrai turėjo nepasisekusią pažintį su rūgštimi, tada atsakymas aiškus.
Jis dar kartą pačiupinėjo popierių, nekeldamas jo aukščiau, tačiau galėjau prisiekti, kad nagrinėja iš padilbų. Ne aklas jis, tikrai ne aklas, nutariau, tik labai gudrus.
- Benai?
Vienas buivolų taip stipriai pasitrynė akį, lyg norėtų ją iškrapštyti laukan.
- Popierius, - burbtelėjo žemu balsu, - pripieštas daug.
- Ko pripieštas?
- Linijų, va, čia lyg zuikis, o čia, - jis bedė pirštu  į lapą, vos nepradurdamas jo kiaurai, - o čia saulė.
- Saulė sakai, - pakartojo Purvinasis.
- O čia, - tęsė įsijautęs buivolas, - va, Grybai, o čia ne mūsų tėtušio pypkė?
- Pypkė, tik be tėtušio, - nusiminė antrasis.
Purvinasis staiga sulenkė popiergalį, nutraukdamas dvynių menkų protelių gimdomas fantazijas ir nekantriai mostelėjo ranka.
- Dinkit, kuiną pagirdykit ar ką.
Palaukęs, kol jie pasitraukė atokiau, lėtai nusiėmė akinius.
Kaip ir galvojau, jis tik apsimetinėjo aklu. Tačiau akys buvo keistai gražios, per gražios būti tokiame bjauriame veide.
- Čia – Bažnyčios?
Gūžtelėjau pečiais.
- O man koks skirtumas? Perki ar ne?
- Gal ir perku, - jis vartė rankose popiergalį, tarsi kažko ieškodamas, - o Daktaras kodėl nepaėmė? Tas sukčius nebūtų praleidęs progos.
- Velniai jį žino, - ištiesiau ranką link popieriaus, lyg ketindamas jį paimti.
Purvinasis staigiai patraukė ranką.
- Nespirgėk. Ko nori, sakyk.
Iš nuostabos net žagtelėjau. Koks prekeivis klaus, ko nori, o ne siūlys savo kainą? Tuo labiau – tikrai pakankamai suktas žmogus, kaip Purvinasis.
- Atostogų prie žydros jūros, jaunos gražios žmonos ir kapšo pinigų, - išrėžiau nė nemirktelėdamas.
- Aš tau į stebukladarį panašus? Jūros baigia išgaruot, gražių bobų nebeliko, o pinigai beverčiai. Nori, šautuvą duosiu ir maisto?
Pristojo jie su savo ginklais, lyg nuosavu sunkvežimiu važinėčiau, kuriame pusę kariuomenės arsenalo telpa. Kažkuo tas popierėlis iš tikrųjų buvo svarbus.
- Na? Sutinki?
Nespėjau atsakyti, kai šalia atsidūrė vienas iš dvynių. Net krūptelėjau. Negalvojau, kad tokie mėsos kalnai taip tyliai vaikščioti sugeba.
- Vade, - suniurzgė, nekantriai mindžikuodamas vietoje, - čia truputį bėda.
- Kokia? - vos ne rėkte išrėkė Purvinasis, - ar nematai, stuobry, kad verslo reikalus tvarkau?
- Nu gi ten va stovi kunigas ir reikalauja atiduoti popierių, - tarsi susigėdęs pasakė dvynys.
Jau galvojau, kad Purvinasis nušaus tą mėsgalį, bet jis tik atgal ant nosies pasikabino akinius.
- Tai pasakyk, kad nešdintųsi lauk. Nekaltų mergelių ir švento vyno neturim. Taip ir pasakyk.
Dvynys tylėjo, tačiau nesiskubino ir pasitraukti, tik vis atsargiai žvilgtelėdavo atgal.
- Jis ginkluotas.
Purvinasis pakratė sugniaužtus kumščius.
- O tu ką, pirštu šaudysi? Nudurk ar pasmauk, tik netrukdyk daugiau. Aišku?
Dvynys, šįkart paklusęs, apsisuko ir nuskubėjo atgal. Purvinasis antrąkart nusiėmė akinius ir atsipūtęs suglostė atgal kelis varganus plaukus.
- Tai štai. Aš tau pasakysiu, kaip iki stoties nusigaut...
- O ko man ten, į laužyną? – burbtelėjau, prisiminęs prieš tai aplankytą – baikštūs žmonės, bijantys savo šešėlio, mažai maisto ir dar daugiau purvo, kas atrodė nebeįmanoma.
- Ne į tą. Ten gana neblogi įtvirtinimai. Niekas neras, jei nežinos, kur ieškoti. Patikėk, net turi šviežio maisto. Supranti, ką sakau? Šviežio.
Žiūrėjau į jį, bandydamas perprasti, ką jis stengiasi apgauti. Tačiau atrodė, kad Purvinasis šneka visiškai sąžiningai.
- Klausyk, - nesusilaikęs vyptelėjau, - ką tu gausi už tą popiergalį? Ar aš kažko nežinau?
Purvinasis nusiimtus akinius pradėjo trinti purvinu savo apsiaustu kraštu, vis apspjaudamas ir pakreipdamas į tuos kelis varganus dangaus spindulius.
- Anksčiau žmonės už drobėje nupieštą juodą kvadratą buvo pasiryžę mokėti beprotiškus pinigus, dar anksčiau – už medžio gabaliuką – atiduodavo pusę savo turto. Matai, visiškai nesvarbu, kas čia per popierius. Svarbiausia – kokią istoriją mokėsi jam suteikti. O jau tu nesupyk, bet aš turiu tam didesnį talentą, nei tu.
Tylomis teko pripažinti prekeivio teisumą. Kas jau kas, bet savo fantazija pasigirti negalėjau.
- Bet duosi dar ir šiek tiek maisto, - pakračiau nusiėmęs kuprinę, - nenorėtum sužinoti, ką teko ėsti.
- Nujaučiu iš kvapo. Bet...
Taip ir nespėjo jis užbaigti savo žodžių – už nugaros nugriaudėjo galingas sprogimas, atmetęs iki manęs pusę arklio kojos, ir tuo pačiu krito už kaklo susiimdamas Prekeivis, spėdamas mane aptaškyti savo krauju.
Griuvau ant žemės, nelaukdamas sekančio šūvio. Jei šovė ir į mane, tai bent akimirkai pagalvos, kad pataikė.
Suklydau – nuslinkus dulkių debesiui, tiesiai priešais mane atsirado kuo tikriausias kunigas – juoda sutana, pažastyje prispausta knyga ir rožančiumi ant riešo.
Ausis pasiekė tas pats balsas, kartą jau girdėtas tamsoje, man besigardžiuojant alkoholiu.
- Būk palaimintas, broli mano.
Įtartinai greitai čia giminių susiradau, pasirodo. Bet kažkodėl tuo visiškai nesidžiaugiau.

Atverti "Aštunta eilutė (4)"