Apie stiprumą

Pasitinka šypsodamasi
dabar jau tokia mažučiukė,
tau vos lig krūtinės,
o ji džiaugias,
sako, -  kiekvienąkart prigludus
girdi tavo širdį plakant.
Tada prisimeni ją,
dalinančią duonos riekę
jums su broliui perpus
ir tyliai kalbančią, kad
ateis diena, kai nebeatsiminsit,
kokie alkani kadais buvot.
Švelniai glostai žvilgsniu
giedrą raukšlėtą veidą,
užkliūdamas už smulkutės
blyškios salelės palei kairį smilkinį,
gerai pameni -
tąnakt tėvas grįžo labai girtas,
ryte girdėjai motiną pusbalsiu
kuždant kaimynei, - niekis, užsigavo
į spintelės kampą,
o tėvas dar ilgai negalėjo
pažiūrėti jai į akis. 
Dabar gi jo seniai nebėra,
paliko tik du nuauksuoti žiedai
tvirtai apsiviję jos bevardi pirštą
„Pasižadėjom – kol gyvi būsim“.
Nubundi iš minčių kai suvirpa jos rankose
gerokai per sunkus padėklas,
šoki tarsi paliestas ugnies,
čiumpi padėklą lengvai lyg besvorį
ir, Dievaži, koks silpnas pasijunti
tą akimirką pažvelgęs jai į akis.