Evangelija pagal jūrą

Žmonėmis nebetikiu -
tik jų plaukų šnarėjimu,
pirštų virpėjimu,
kai jie stovi tarpduriuose ir ilgesingai
žiūri į rytus,
o lūpos, vėjo nukandžiotos,
kužda maldas, šaukiančias audrą

Mano jūra lyg gintarus
meta žodžius į jų krantą -
jie surenka juos
neperžengdami sleksčio,
ir vis skaudesni
jų mirksniai, vis rečiau jie
užsimiršta - nors reikėtų

Jie manimi nebetiki -
tik mano pėdų žvarbumu,
kaklo šiurkštumu,
kai
atsiliepiu į jų maldas