Tuščios širdys

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Aš pamilau berniuką, kuris nekentė savęs. Pamilau jo tamsias storas blakstienas, skausmingai trinančias smaragdines akis,  painius žvilgsnius, tuščius šypsnius ir trapius atodūsius, drebinančius voratinkliais apipintus plaučius. Aš pamilau kareivį, vyrą, besislepiantį už šautuvų ir revolverių, beveidį padarą, neturintį beveik nieko, tik pernelyg ankštą uniformą ir verkiančius pažadus apsaugoti žemę, kuri niekada nepriklausė ir nepriklausys jam. Aš pamilau... Aš pamilau...  Ir kai mano galva buvo nulenkta taip žemai, jog siekė žemę, o jo blizgantys batai raižė istorijas ant mano išsikišusių stuburo slankstelių, jis tebuvo berniukas, kuris kažkada gyveno kitapus gatvės, name apsėstame nacizmo, name iš kurio dieną, naktį sklido vokiški keiksmai, užstringantys žydiškose širdyse, plakančiose taip arti. Jis tebuvo kurčias sūnus, gyvenantis tėvo melu.

Galbūt todėl vaikystėje jis mėtė į mane akmenis, žvelgdamas išdilusiomis akimis  į violetines dėmes ant vaiduokliškai baltos žydės odos. Galbūt todėl maudė sniege ir tvirtai suspaudęs mažą, mergaitišką rankutę stovėjo su manimi lietuje, o vasara kišo savo ilgus, kampuotus pirštus į susivėlusią, garbanotą galvą ir tempė... Taip stipriai tempė, siekdamas ištiesinti tvirtai susisukusias spirales ant kitokios galvos. Tačiau nei vanduo, nei sulaužyta nosis, ar nupešioti plaukai, nepadėjo nuplauti netinkamos rasės etiketės, prikabintos fanatiško, paranojiško vyro, perkėlusio visus Jude į Vilniaus getą.  Tada viskas pasikartojo iš naujo, ir jis buvo šalia.

Neverkiau, kai gete buvau nubausta ir man nuplėšė nuo galvos ilgas, blizgančias sruogas, kartu su vaikiškais prisiminimais ir berniuko vokiečio pirštų galiukais.  Nekrūptelėjau, netgi kai jis nušovė žmogų, nes mano vokietis buvo tik išbalęs vaikinas, aptaškytas ne savo krauju. Už plonų lūpų ir sulipusių akių vokų jis buvo tik berniukas, sulaužytais kaulais per mažais jo įsakymų ištampytai odai. Žvarbiomis dienomis, karštomis savaitėmis, šaltais mėnesiais jis tebuvo berniukas, nekenčiantis savęs.

Ir kada švelnios rankos glamonėjo mano įdubusius skruostus, palikdamos brangius sumušimus ant išblukusios odos, aš nekaltinau jo, tiesiog klausiausi tylaus prisiminimų aido, kai jo pėdos susidurdavo su mano suskeldėjusiais šonkauliais, nes mūsų praeitis neatitiko dabarties. Ta graži praeitis, kuri atgimdavo tik tamsoje, kai mes stovėjome taip arti, jog jausdavom vienas kito ašarų pritvinkusias širdis, klupinėjančias ant bedugnės krašto. Kai jo kaulėti pirštai įsipindavo ir pasimesdavo bangotose samanose, kur kadaise ūžė juodų garbanų jūra, kai mūsų apsiniaukusios akys vogčiomis žvilgtelėdavo į žvaigždes danguje, o ne plyštančiuose skarmaluose, ir trokšdavo žybsėti taip pat ryškiai. Ta praeitis, kur mes gyvenome melu...

- Aš prisimenu tą dieną, kai tu po ilgų metų pagaliau sugrįžai atgal. Mums buvo šešiolika ir tu jau visa galva lenkei mane. Tavo kaulai buvo tokie pat ištįsę ir nerangūs kaip dabar. Tu buvai tik naivus berniukas, laukiniais plaukais, kvepiančiais šiltu paplūdymio smėliu. Tavo oda buvo pasakiškai balta ir man dilgtelėjo mintis, jog ji gražesnė ir daug švelnesnė už kriaukles, miegančias Baltijos jūros dugne. Tu knarkei ir tavo tankios blakstienos virpėjo su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu. Ir kai aš atsiguliau šalia tavęs, tu kvepėjai kaip mano tėvo cigaretės, tu buvai taip arti, visai čia pat, tu buvai berniukas, miegantis po mano pirštų galiukais. Anksti pražilęs tėvas rado mus kitą rytą, jo senos akys pernelyg pavargusios, kad ilgiau žvelgtų į šį niaurų pasaulį. Ir jis tylėjo, žinodamas, jog miegantis berniukas pavogė jo mažąją mergytę. -Aš deklamavau šiuos žodžius kasnakt, tarsi kokią maldelę, tuo tarpu vokietis slėpdavo savo tiesią nosį sename rande ant mano trapaus kaklo.

- Tada jis pravėrė savo raukšlėtą burną ir tavo akys, tavo dailios akys buvo tokios jaunos, tokios pamišėliškai jaunos, jog akimirką, aš mačiau išsigandusį vaiką! Jis neištarė nieko, tik nusisuko, per senas šiam pasauliui, pernelyg senas... Ir tu ateidavai kiekvieną naktį, ir miegodavai mūsų sode, tavo gyvenimas - tik surūkytos cigaretės dūmai. - Aš neverkiau, neverkiau... Tik smigau vokiečiui ant pečių, nes jo akys, jo smaragdiniai žvilgsniai buvo senesni už mano tėvo. Senesni už kalnus, akmenis ir gyvenimą. Aš neverkiau... Neverkiau...

- Mano plaukai buvo tokie ilgi tada, todėl tavo pirštų pagalvėlėms tekdavo tipenti aplink ištisus miestus, šalis netgi, kad pasiektų susitaršiusius galus. Aš buvau graži, kai mes miegodavome tarp laukinių piktžolių; mano šviesi oda ir ištinusios lūpos taip arti tavųjų... Berniukas ir megaitė, gyvenantys melu. - Jis nusijuokė. Jis visada juokėsi, bet jo apgailestaujantis šnirpštimas nieko nereiškė, juk tai viso labo tebuvo pigus garsas, atsitrenkiantis į tuščias krūtines.

- Tau metas eiti. -  Jo balsas buvo toks rimtas ir aš persigandau, nes mačiau savo tėvą ir jo negyvas akis. Jo pirštai išslydo iš manųjų, o aplink akis apsigyveno aimanuojančios raukšlės. Atšlijau...

- Ji buvo tokia pat graži, kaip kylanti saulė, o jis - pabaisa, jo ginklas apgaulė. Tuščios širdys Lietuvos gatvėse, tuščios širdys Lietuvos gatvėse. - Jo vokiškas atsisveikinimas pabučiavo mano smilkinį ir aš krūptelėjau, išgirdusi mūsų melo pabaigą.

Krenkščiau šią dainelę visada, nes tai reiškė, jog viskas gerai. Viskas gerai netgi tada, kai tampau sunkius akmenis, o pro mano popierinius plaučius sunkiasi kraujas. Viskas gerai... Svarbiausia nenugriūti, o nugriuvus  pakilti. Nes naktį man reikia sugrįžti, sugrįžti pas tą, kurį myliu. Sugrįžti...

Nukritau...

- Ei, tu, žyde, kelkis... - Nepakilau... - Maksimilianai, nušauk ją! Ji serga, dar visus užkrės. Ko lauki? Po velniais, šauk!...

Senas riebus kareivis sumišęs stebėjo mus. Nusukau žvilgsnį ir žiūrėjau į dideles žalias akis, išbalusį veidą... Jis buvo per jaunas. Jis buvo per senas. Jis buvo... Jis buvo... Jis buvo tik kareivis, tik vyras, besislepiantis už šautuvų ir revolverių, beveidis padaras, neturintis beveik nieko, tik pernelyg ankštą uniformą ir verkiančius pažadus apsaugoti žemę, kuri niekada nepriklausė ir nepriklausys jam. Jis buvo Maksimilianas Štrausas, vokietis, miegojęs žydų sode ir rašęs meilės laiškus Rachelei Armon. Jis buvo tas nuostabus vaikinas, kurį laiką gyvenęs melu kartu su manimi. Jis tebuvo berniukas... Tik berniukas, kuris drebančiomis rankomis ištraukė ginklą; jo lūpos tik plona, tiesi atsisveikinimų linija. Ir bematant tai aš norėjau verkti, raudoti iš laimės, bet tik nusišypsojau. Jis nebuvo mano tėvas. Jis atrodė toks vaikškas, toks išsigandęs ir silpnas, toks beprotiškai jaunas...  Jis niekada nepasens, ir jo akys švies kaip žvaigždės naktį. Ne! Jos švies dar ryškiau.

- Ji buvo tokia pat graži, kaip kylanti saulė, o jis – pabaisa, jo ginklas apgaulė. - Spėjau ištarti tik šiuos žodžiu prieš garsų pokštelėjimą. Maksimilianas Štrausas iššovė sau į krūtinę. Tuščios širdys Lietuvos gatvėse. Tuščios širdys...