***

Ji murkdėsi prie baro – irzdama – nes nekentė stovėti eilėse, grūstis miniose, stovėti ištiesus ranką – „man du atsuktuvus“. Vaikinas eilėje ją užleido prieš save, bet ji nesureikšmino to, gal net ir iki galo nesuvokė jo galantiško žesto – juk stumdosi visi ir visaip. Gal tik lyg tarp kitko šyptelėjo (pro pat skruostą praplasnojo 50 litų banknotas), gal net tarstelėjo ačiū – o gal ir ne, vis tiek per tokį triukšmą negirdės (palei pat ausį kažkas sustugo „alaus ir dvigubą viskio“). Ištiesė savo pinigus (galvoje šmėkštelėjo mintis „koks jaunutis“), iš visų jėgų išrėkė savo užsakymą („ir kokios gražios rudos akys“). Vėliau susidūrė su juo ne kartą per vakarą. Buvo žvilgsniai.

Joje derėjo emocionalumas, artumo baimė ir išmintis. Jame derėjo jaunystė, atsidavimas ir išdidumas. Ji buvo švelniai nepriklausoma, o jis – atsargiai atkaklus. Papildė vienas kitą, davė ir ėmė vienas iš kito po lygiai – balansavo. Nežengė per ribą. Tokios buvo jų nerašytos bendravimo taisyklės. Nebuvo nieko būdingo „tradiciniams“ santykiams, jokių prisipažinimų. Tačiau jie abu žinojo.

Santykiai baigėsi natūraliai, tarsi nieko kito ir nebuvo galima tikėtis, tarsi visą tą laiką jie būtų gyvenę tąja nuojauta. Kaip ir gėlės žiedas – net ir pats gražiausias – nužydi ir niekas dėl to nesisieloja, nes tiesiog taip turi būti ir niekas neieško paaiškinimų. Tačiau jos širdyje kažkas pasiliko. Neskaudėjo, nesiilgėjo, nesikankino. Tiesiog išsaugojo ramų ir šiltą švelnumą. Lengvą dilgtelėjimą prisiminus. Bent jau tiek ji jam buvo skolinga.