Ilgas kaip akimirka gyvenimas

Ji išskrido
sukdama aplink save skausmą

tik skubėdama pabėgti nuo tebesivejančio
švilpiančio neapykanta pykčio
vejama baimės ir paniekos
paaštrinta keršto ir įtūžio
išvaryta per prievartą
ji išskrido

įraudusi iš gėdos
pažeminimo ir nevilties
visa savo išlydyto plieno širdimi
ji norėjo neskubėti
prabėgomis pasiguosti
taikiai dūzgiančiai bitei
pasigėrėti dūstančiais dūmais debesimis
prisigūžusiu menkalapiu berželiu
iškankinta randuota
juoda bet taip viliojančia dirva
visa kaukiančia siela troško
įsirausti
prasmegti skradžiais joje
padaryti bet ką
kad išvengtų
negailestingo kryželio padiktuoto tikslo

paskutinė apgailėtinai prakeikto
skrydžio akimirka kankinamai ištįso
kai ji bandydama kryptelėti perskrodė
žalvarinę sagą
neįsivėlė
išsigandusiu prakaitu priverktoje
pilkšvoje milinėje
perplėšė kelialinką popierių
senokai neplautų baltinių kišeniuje
ji beveik neprisimena
kaip verkdama nėrė per įkaitusį kūną
per raudonesnę ir karštesnę
už ją išstūmusią liepsną širdį

ji  paliko ten skausmą
įkandin atsivijusį pyktį ir baimę
ir drebėdama
dabar jau paženklinta svetimu raudoniu
iš paskutiniųjų išlėkė lauk
išsinešdama išgelbėtą nuo kančių gyvybę

pasislėpusi žemėje
ji metų metais bandė užsimiršti

atgailaudama vis storėjančiu rūdžių gedulu
ji sapnavo ir sapnavo tą patį
vienintelio pragaištingo skrydžio košmarą

tik vieną dieną
netikėtai prasiskyrus žemei
apakinta saulės spindulių ir sušildyta vaikiško delno
ją pažadino žodis
kurį spėjo perskaityti toje paskutinėje kliūtyje
tame popierėlyje
kuris buvo arčiausiai gyvybės
„Mama...! “