Kaltas

Už lango aušo giedras ir saulėtas rytas. Virš miesto dar tvyrojo rūko lopinėliai, bet kylanti saulė sparčiai sklaidė nakties likučius. Įsipyliau puodelį ”Strabucks” kavos ir išėjau į balkoną.

-Reikėtų keltis anksčiau, – atsidusau, mėgaudamasi ankstyvo ryto akimirkomis.

Gyvenant su Renata, atsikelti anksti nėra lengva užduotis. Renatos noras nepraleisti nė vieno “karšto“ vakarėlio gerokai įtakojo mūsų gyvenimo ritmą. Rytais mes paprastai išvirsdavome iš lovos paskutinę minutę ir dar užsimiegojusios skuosdavome pro duris į darbus. Mano pamėgtas rytinės kavos gėrimo ritualas pradingo kartu su mano viengungišku gyvenimu.

Šiandiena tačiau buvo išimtis. Aš atsikėliau su aušra, pamiegojusi vos kelias valandas. Pagaliau koks šiąnakt galėjo būti miegas? Ne kiekvieną dieną vyksta “Amžiaus Teismas“, kurį stebėti galima tik su specialiu leidimu. Aš buvau tarp tų kelių dešimčių privilegijuotųjų, kurie tą leidimą turėjo.

Mano mylimoji Renata dar saldžiai miegojo. Nejučia nusišypsojau, kai ji pro miegus sugriebė pagalvę ir kažką sužnabždėjo. Suklusau. Ar ji šaukia mane?

- Olija, Olija... eikš čia...

Aš priėjau prie lovos, norėdama ją pabučiuoti, bet Renata apsivertė ant kito šono ir vėl užsnūdo.

- Tegu miega, - pagalvojau. – pakalbėsim vakare.

Įsivaizdavau kaip nekantraudama Renata lauks manęs namie šį vakarą, grižtančios su naujausiomis žiniomis iš teismo salės. Žiniasklaidoje “Amžiaus Teismas“ buvo nušviečiamas kaip žymiausias paskutinių penkiasdešimties metų įvykis. Nutarimas, kad nė vienas žurnalistas į teismo salę nebus įleistas tik dar labiau kaitino publikos smalsumą. Kada išduotų leidimų sąrašas kažkokiu būdu “nutekėjo“ į internetą, mano draugų sąrašas staiga patrigubėjo. Mane prisiminė net keli klasiokai su kuriais nebendravome jau gerą dešimtį  metų. Renata džiaugėsi mano trumpalaike šlove kaip maža mergaitė nauju žaislu. Progai pasitaikius tuoj pristatydavo mane kaip “Amžiaus Teismo“ dalyvę.  Aš, žinoma, viską paneigdavau, bet Renata tik primerkdavo akį ir vyliūkiškai šyptelėdavo: “Pasirašė popierių. Negali kalbėti apie tai, vargšelė“.

Įtariu, kad šį vakarą taip lengvai neišsisuksiu. Renata man nieko nesakė, bet turint galvoje jos pomėgį vakarėliams-siurprizams, įtariau kad vakare namie manęs lauks grupė nekantraujančių smalsuolių.

Štai jau dveji metai, kai aš ir Renata kartu. Net nepastebėjau kaip greitai prabėgo laikas. Gal todėl, kad Renata niekad nenustygo vietoje. Kartu su ja ir aš laksčiau iš vieno vakarėlio į kitą, iš spektaklio į parodą, iš parodos į madų demonstravimą, o iš ten vėl į vakarėlį.

Nors aš ir pasiilgdavau savo ankstyvų rytmečių ir ramių pavakarių, su Renata niekada nebuvo nuobodu. Kartais, tiesa, Renatos pokštai mane išvesdavo iš pusiausvyros. Aš ypač nemėgau Renatos pomėgio grand-apsipirkimams, kaip ji vadino savo apsilankymus Didžiajame Prekybos Centre. Po jų Renata grįždavo su glėbiu naujausių suknelių ir madingiausių batelių, bet su gerokai ištuštėjusia mudviejų sąskaita. Naujieji apdarai, deja, prarasdavo Renatos palankumą vos po vieno apsivilkimo. Tada Renata siųsdavo mane atgal į parduotuvę sugrąžinti visas prekes, pateikdama daugybę priežasčių, kodėl ji negali to padaryti pati.

Aš pykdavau, bet padarydavau viską, ko Renata paprašydavo. Laiminga Renata visada geriau nei nelaiminga. Pagaliau, ji ir aš – grožis ir intelektas –  kartu sudėjus turėjome realų potencialą tapti tikra “Svajonių pora“.

Nuo santuokos mane sulaikė tik neužbaigta doktorantūra. Tiesa, buvo dar viena mažytė problemėlė. Net nežinau net kaip tai įvardinti... šaltoki intymūs santykiai. Kad ir kaip stengiausi – lankiau instruktažus, vasaros stovyklas, net trenerę nusamdžiau – lovoje išlikau susikausčiusi. Galėjome, žinoma, kaip ir nemaža dalis porų naudotis “Ekstaze“, bet tai reiškė, kad man gali tekti atsisveikinti su aukščiausia intelekto kategorija. O tada teks pasakyti sudie dar neprasidėjusiam darbui universitete. Nors aš niekada nesiskundžiau savo gabumais, bet per paskutinį intelekto testą vos nesusikirtau ir pereinamąjį kategorijos balą viršijau vos penketu punktų. Tai reiškė, kad mano likimas priklausė nuo Disertacijų Komiteto ir ypač nuo mano darbo vadovo Jono Vėberio rekomendacijų.

Būtent Jonas Vėberis ir parekomendavo išduoti man leidimą į “Amžiaus Teismo“ procesą. Tai teikė viltį, kad  mano galimybės gauti darbą Universitete yra ne visai beviltiškos.

Jau žengiant pro duris pasivijo užsimiegojusi Renata ir pakštelėjo man į žandą:

- Laikykis. Vakare man viską papaskosi! Jau dabar mirštu iš smalsumo.

- Būtinai, - pasakiau, uždarydama duris.

Renatai nepasakiau, kad dar prieš savaitę pasirašiau pasižadėjimą, kad bylos detalių niekam netskleisiu. Net savo artimiausiems žmonėms.

***

Prie įėjimo į Teismo Rūmus būriavosi minia. Nors teismo posėdžio data ir vieta nebuvo reklamuojama saugumo sumetimais, žodis apie “Amžiaus Teismą“ sklido per visus kanalus.

Pagaliau nereikia stebėtis. Ne kasdieną pasitaiko, kad didžiojo ekrano žvaigždė iš šlovės viršūnės nusiristų iki monstro-nusikalėlio lygio. Nejaugi tai tas pats žavusis Fabio? Tobulas kūnas ir purvina nuodėminga siela?

Prisipažinsiu, man irgi buvo smalsu. Mes, keli paskutinio kurso doktorantai, patekę į laimingųjų sąrašą, buvome įspėti, kad išvysime šokiruojančius dalykus. Prieš gaunant leidimą stebėti šį teismą, teko apsilankyti pas psichologę, duotis testuojamai ir praleisti tris pilnas dienas specialiai pasirengti tam, ką šiandien turėjome pamatyti.

Prie Teismo Rūmų durų rikiavosi gyvi policininkai. Mūsų personalizuotos automatizacijos amžiuje tai buvo neįprastas, bet akį džiuginantis vaizdas. Kiek kartų per metus mes matome gyvą policininką? Mintyse suskaičiavau tris – Neprilausomybės Dieną, Prezidento Dieną, na ir žinoma, Atgimimo Dieną. Viskas. Šita byla turėjo būti ypatingai svarbi. Nekitaip.

Už prasivėrusių durų pamačiau Joną Vėberį – Naujosios Teisės Daktarą, profesorių ir mano diseratacijos vadovą. Išvydęs mane, jis pamojavo ranka ir parodė ženklą, kad prieičiau.

- Olija, Danielius nepraėjo testo, jo leidimas anuliuotas. Tau teks man pagelbėti su byla. Ar gali persesti į Danieliaus vietą?

- Žinoma, - pasakiau.

- Ar nebijosi?

- Ne, kodėl turėčiau bijoti?

- Na, žiūrėk, - sumurmėjo profesorius. - Tau gali tekti akis akis į akį susidurti su didžiausiu visų laikų nusikaltėliu.

- Nieko tokio, - šyptelėjau, nors šiurpuliukai netikėtai perbėgo per visą mano kūną.

Vadinasi gandai apie Danieliaus ir profesoriaus šaltėjančius santykius yra ne iš piršto laužti. Jau senokai ėjo kalbos, kad šios poros santuokinė lova yra gerokai atšalusi. Danielius, su savo A-klasės kūnu, traukė ne vieno vyriškio žvilgsnį ir, buvo kalbama, kad neatsisakydavo intymios kompanijos. Žinant Danieliaus pomėgį būti visų skandalų centre, leidimo anuliavimas turėjo būti smūgis žemiau juostos.

***
Erdvi teismo salė buvo beveik pilna. Susiradau savo vietą pirmoje eilėje šalia profesoriaus Vėberio. Taip, profesorius buvo teisus – mano priklausė vieta visai šalia teisiamųjų suolo. Na tikėsimės, kad apsaugos bus daugiau. Kol kas salėje mačiau tik du policininkus – vieną prie įėjimo, kitą prie durų, pro kurias turėjo atvesti teisiamąjį.

Kiek tolėliau prie sienos tęsėsi prisiekusiųjų eilė – ilgas stalas ir trylika nelabai patogių kėdžių. Čia, kad prisiekusieji neužmigtų nuobodžiame teismo posėdyje. Žinoma, aš neturėjau galvoje šio teismo. Pasižiūrėjus į prisiekusiųjų šukuosenas ir paskutinio mados klyksmo apdarus, susidarė įspūdis, kad jiems tai buvo ypatinga diena.

Nors ir padidintos rizikos zonoje, mano vieta pirmoje eilėje šalia profesoriaus Jono Vėberio, kuris buvo vienas iš Valstybinio Kaltintojo konsultantų, buvo laikoma prestižine. Ši byla tikrai turėtų padėti profesoriui išsilaikyti universitete dar bent kokius penkerius metus.

- Neblogai, - pagalvojau. – Gal ir man tai padės su darbų paieška Juk liko nepilnas pusmetis iki disertacijos gynimo.

Išsitraukiau vardinį bloknotą ir pieštuką. Reikia sudaryti gerą įspūdį. Juk mano vieta yra stebima daugybės pavydžių žvilgsnių. Valstybinės svarbos bylose bet kokia garso įrašymo technika buvo uždrausta, todėl teisininkų rate bloknotas ir pieštukas reiškė savotišką kokybės ženklą.

Profesorius Vėberis pasisuko į mane:

- Olija, tau teks vesti teismo emocinį protokolą. Būk labai atidi – juk žinai, kad technika šiandien naudotis negalime.

- Taip, profesoriau, aš puikiai prisimenu jūsų paskaitas - tvirtai pasakiau.

Teismo posėdį šiandien vedė teisėjas Jacobas. Jis garsėjo savo aukštu ūgiu ir grėsmingu balsu. Ko gero tai buvo jo vienintelės kvalifikacijos, tačiau tokią dieną kaip šiandien jos tikrai pravertė.

-Stot, teismas eina, - nugriaudėjo Jacobo balsas, ir visa salė nusčiuvusi atsistojo. - Įveskit kaltinamąjį.

Salė lyg užkerėta įsmeigė akis į duris, pro kurias žengė “amžiaus nusikaltėlis“ - aukštas, dailus, tamsiai mėlynomis skvarbiomis akimis, žvilgančiais tamsiais plaukais, visiems iki smulkmenų pažistamas “Supermano Kronikų“ žvaigždė – Fabio. Kostiumas, aiškiai iš “Pigių Prekių“, gulėjo kaip nulietas ant jo pirmarūšio kūno lyg būtų ką tik sukonstruotas “Liukso“ dizaino salone.

- Būčiau vyras, tai ko gero įsimylėčiau, -pagalvojau nenuleisdama akių nuo Fabio.

Pradėjau įtarti, kad tikroji Danieliaus leidimo anuliavino priežastis galėjo būti kur kas prozaijiškesnė. Turint galvoje Danieliaus silpnybę A-kūnams ir visišką nesivaldymą, profesorius Vėberis paprasčiausiai pabijojo rizikuoti savo reputacija.

Valstybinis kaltintojas neskubėdamas išėjo į priekį, pasisuko į prisiekusiuosius ir atsikosėjo:

- Ponai ir ponios. Šiandien mes šioje salėje nagrinėjame nusikaltimą, kuris yra toks siaubingas, kad buvo pramintas „šimtmečio“ nusikaltimu. Šio nusikaltimo pasekmės palietė ne tik šio siaubingo nusikaltimo auką, bet ir visą mūsų bendruomenę.

Tarp prisiekusiųjų pasigirdo kūkčiojimas. Antroje kėdėje sėdinti moteris užsidengė akis rankomis ir balsu pravirko.

“Aišku“, - pagalvojau. – “Į prisiekusiųjų grupę surinko turinčius aukščiausią emocinį koeficientą. Ruošia mus visus būsimam mirties nuosprendžiui“.

- Ar viskas tvarkoj? – sušnabždėjo Jonas Vėberis man į ausį.

- Taip, nesirūpinkit profesoriau, - guviai atsakiau. – Panašu, kad šiandien turėsime pilną emocijų skalę.

Gyvenimas yra absoliučiai nenuspėjamas, – galvojau akimis narstydama „didžiausią visų laikų nusikaltėlį,. kuris dar  prieš nepilnus metus  mėgavosi „visų laikų seksualiausio viengungio“ titulu.

Kaltintojas pagaliau pradėjo nusikaltimo sudėties nagrinėjimo kalbą. Aš stipriai suspaudžiau pieštuką tarp pirštų. Dabar kiekvienas žodis yra be galo svarbus.

- Prieš aštuonis mėnesius Valstybinį Saugumo Departamentą pasiekė žinia, kad ponas Fabio yra įsivėlęs į nuodėmingus santykius, kurie griauna mūsų valstybės dorovines normas ir genetinį stabilumą!

Kaltintojas nutilo. Mokėjimas išlaikyti pauzę buvo jo skiriamasis ženklas.

Prisiekusiųjų tarpe pasigirdo kūkčiojimas.

Kaltintojas pakėlė rankas. Prisiekusiųjų gretas sukrėtė raudojimas.

- Taip, ponai ir ponios, prieš aštuonis mėnesius mus pasiekė sukrečianti žinia -vienas gražiausių mūsų planetos žmonių atmetė tikėjimą Dievu ir pasirašė sutartį su Velniu!

Prisiekusiųjų gretose raudojimas nustelbė Kaltintojo balsą.

Žiūrėjau į laikrodį – rauda užtruko minutę ir keturiasdešimt dvi sekundes. Tobulai surežisuota jausmingumo pauzė.

- Mes visi puikiai žinome istoriją. – tęsė kaltintojas, - Daugiau nei tris tūkstančius metų žmonija kentė nuo rasių maišymosi, ir to pasėkoje mirė nuo ligų, naikino vienas kitą betiksliuose karuose, grobė, žudė  ir plėšė. Mūsų Dieviškasis genetinis kodas buvo praktiškai sunaikintas!

Kaltintojas vėl išlaikė pauzę – šį kartą penkiasdešimt vieną sekundę – lygiai pusę pirmosios pauzės laiko. Tai buvo tikra meistriškumo viršūnė. Geriau nebūna.

- Kristaus sugrįžimas ir kilniaširdiškas pasidalinimas Dieviškąja Informacija su Žemės gyventojais sugražino mums gentinio kodo grynumą, kad galėtume gyventi Dieviškosios Svajonės Pasaulyje be karų, priespaudos, bado ir ligų. Puikiame pasaulyje....

Kaltintojas dūrė pirštu į Fabio.

- Šis vyras planavo sunaikinti šį pasaulį sumaišydamas vyrų ir moterų rasę, bet mes sugebėjome užkirsti kelią paktui su Velniu!

Plojimų audra tęsėsi minutę ir dvi sekundes – lygiai vienuolika sekundžių ilgiau nei prieš tai išlaikyta pauzė. Fantastiška!

Mano žvilgsnis nenorėdamas užkliuvo už Fabio. Atrodė, kad jis nuobodžiauja.

Kaltintojas tęsė.

- Žinoma, Fabio buvo ne vienas. Moteris buvo jo nusikaltimo bendrininkė. Jauna, nekalta, niekada nepatyrusi tikros moters meilės, ji buvo lengvas grobis Velniui ir Fabio. Ji tapo šio nusikaltimo bendrininke.

Prisiekusieji nusčiuvo. Tyla tęsėsi dvidešimt dvi sekundes.

Kaltintojas atsiduso.

- Dievas nubaudė šią moterį taip siaubingai, kad aš norėčiau, kad silpnų nervų ir sergantys širdies ligomis pasišalintų iš salės! Šis reginys yra skirtas tik psichologiškai ir fiziškai stiprioms asmenybėms.

Mačiau kaip Fabio stipriau suspaudė kėdės kraštą. Jo veidas išbalo.

-Pakvieskitę Ievą Gil.

Salė nusčiuvo ir įbedė akis į duris, pro kurias lėtai žengė moteris, tiksliau tai kas liko iš moters.

Ieva Gil buvo pradedančioji aktorė ir plaukų modelis. Jos banguojančių šviesių plaukų nuotrauka puikavosi ir ant mano mėgiamo šampūno buteliuko, kol prieš pusmetį visos prekės su Ievos nuotraukomis buvo išimtos iš prekybos.

Jeigu ne gerai pažįstami garbanoti šviesūs plaukai, krentantys ant moters pečių, jokiu būdu nebūčiau įspėjusi, kad prieš mane stovi žavusis modelis. Ievos veidas buvo išbalęs, akys įdubusios, o kojos apautos žemakulniais pigiais bateliais. Visa tai tebuvo mažytė smulkmena palyginus su didžiuliu pūpsančiu pilvu, kuris, atrodė, tuoj sprogs.

Ieva Gil žengė pamažu, atsargiai statydama kojas. Jos sužalotas nerangus kūnas buvo panašus į siaubo kambario eksponatą, kuri teko matyti Londone prieš keletą metų. Taip atrodė Senųjų Amžių moterys, užsitraukusios Dievo prakeiksmą už sulaužytą Antrąjį Dievo Įsakymą: “Vyrai ir moterys tegu niekada nesimyli! Aš užtrauksiu skausmą moteriai sužalodamas jos kūną ir priversdamas ją kentėti siaubingas fizines kančias ir gėdą bei mirtį vyrui, kuris prie jos prisilietė“.

Buvo aišku, kad Ieva Gil gyvena savo paskutines dienas.

Aš pažvelgiau į Fabijų. Jo mėlynos akys, nukreiptos į Ievą Gil, buvo pilnos liūdesio ir nenusakomo skausmo.  Mano gerklėje iškilo gumulas.

- Dar betrūko, kad apsižliumbčiau, - pasišaipiau iš savęs.

Teismo salėje buvo taip tylu, kad galėjai girdėti skrendantį uodą. Net emocingieji prisiekusieji sėdėjo abstulbę ir išplėtę akis, visiškai užmiršę apie savo paskirtį.

Panašu, kad aš irgi užsimiršau ir praradau budrumą, nes mano pieštukas slystelėjo iš rankos ir nukrito tiesiai ant grindų. Visiškoje tyloje pieštuko kritimo aidas prilygo vos ne bombos sprogimui.

Visa salė sužiuro į mane. “O varge, – pagalvojau lenkdamasi pakelti pieštuką, - kaip reikės pasiteisint prieš Kaltintoją. Sugadinau jam visą spektaklį. Jonas Vėberis man to niekada neatleis“

***
Išgirdau kaip su trenksmu nuvirto kėdė ir aš pajutau šaltą revolverio vamzdį įremtą tiesiai man į smilkinį. Prieš mane stovėjo Fabio su atkištu revolveriu.

- Dėmesio visiems! Jeigu neįvykdysit mano reikalavimų, šitos kalės smegenys bus ištaškyti – lediniu balsu ištarė Fabio.

Mano širdis sustojo.

Pirmyn! - Fabijus stumtelėjo mane durų link. – Judėk. Paimk Ievą už rankos. Nedrisk paleisti!

Jaučiau kaip drebanti Ievos ranką suspaudė mano delną.

- Viešpatie, ką daryti? – karštligiškai mąsčiau,. bet galva buvo visiškai tuščia.

Suparalyžuota iš siaubo žengiau link durų. Jaučiau Fabio revolverį, įremtą į mano pakaušį.

- Atidaryk duris – sukomandavo Fabio policininkui.

Policininkas sumirksėjo ir plačiai atvėrė duris. Fabio atsisuko į salę:

- Durys ir salė užminuotos, jeigu mus persekiosite, žūsite visi.

Užtrenkęs duris, Fabio ant rankenos užkabino nežinia iš kur atsiradusį svarstį.

- Pirmyn į liftą! Paskutinis aukštas. – Fabio stumtelėjo mane ir Ievą Gil.

Kai liftas pajudėjo, pajutau kad Fabio kiek atsipalaidavo. Revolverio vamzdis daugiau nebuvo įremtas į mano pakaušį.

- Koks tavo vardas? – paklausė.

- Olija.... - sušnabždėjau.

- Įsidėmėk, Olija. – pasakė, -  Aš nieko blogo tau nepadarysiu, jeigu nebandysi priešintis. Viršuje mūsų laukia malūnsparnis. Tu skirsi su mumis. Po to, kai mes nusileisime sutartoje vietoje, galėsi grįžti.

Liftas sustojo paskutiniame penkiasdešimt devintame aukšte. Fabio užrėmė lifto duris ir mostelėjo laiptų link:

- Dabar visi ant stogo! Olija, praleidi Ievą į priekį. Jeigu bandysi bėgti, šausiu.

Ieva prisilaikydama pilvą ranka šnopuodama lipo laiptais.

- Ji tuoj numirs, -  pagalvojau, bet Ieva jau stovėjo ant stogo.

Malūnsparnis mūsų jau laukė. Nors ir nesu didelė technikos žinovė, “Šešėlį“ atpažinau iš karto. Tai buvo vienas naujausių technikos stebuklų, leidžiančių skraidyti praktiškai nematomam. Įžymybės varžesi dėl kiekvieno “Šešėlio“ egzemplioriaus ir buvo pasiryžusios pakloti gražią sumelė už techniką, leidžiančią suklaidinti žiniasklaidą ir neišmanėlę publiką.

Durys buvo atvertos ir laiptai nuleisti.

- Ieva, paskubėk. – paragino Fabio. – Olija, eik jai iš paskos.

Visa nutirpusi iš baimės įlipau į “Šešėlį“. Fabio užsiropštė iš paskos, įtraukė laiptus ir užtrenkė duris.

- Varyk, Dangi! –kreipėsi į pilotą- Viskas eina pagal planą!

”Šešėlis“ pakilo. Aš mačiau kaip apačioje panikoje laksto žmonės, bet niekas nekreipė dėmesio į virš galvų skrendantį “Šešėlį“.

Miestas po mano kojomis pamažu tolo. “Šešėlis“ pasuko link kalnų.

- Fabio, užrišk akis tai damai. – pilotas parodė nykščiu į mano pusę. – Juk nenori, kad paskui pulką policijos atvestų.

***
Aš sėdėjau užrištomis akimis ir surištomis rankomis malūnsparnio gale ir klausiausi “Šešėlio“ ūžesio. Fabio ir Ieva Gil kažką šnabždėjosi. Man pasirodė, kad jie kalba man nepažįstama kalba. Laikas slinko be galo lėtai.

Pagaliau aš turėjau galimybę pagalvoti apie tai, kas įvyko. Jeigu aš ir išliksiu gyva, ar sugebėsiu įrodyti, kad nebendradarbiavau su Fabio? Kas manimi patikės? Pieštukas nukrito pačiu netinkamiausiu momentu.

Pagaliau dar nežinia ar Fabio paliks mane gyvą. Jeigu ir paleis, ar aš sugrįšiu gyva į miestą? Mes greičiausia skrendame į Baltųjų Viršukalnių kalnyną, iš kurio pėsčiomis nelabai išsikapstysi. Jaučiau kaip baimė apima visą mano kūną ir prasideda panikos priepuolis.

- Nusiramink, Olija! – girdėjau Fabio balsą. Mes jau beveik vietoje. – Tada galėsi nusiimti raištį.

***
- Atskridome, –išgirdau prie ausies Fabio balsą.

Jis atrišo mano užtirpusias rankas, ir aš skubiai nusiplėšiau raištį nuo akių.

“Šešėlis“ stovėjo nedidelėje kalnų aikštelėje. Aplinkui kur tik akys užmato mėlynavo kalnai. Aikštelės gilumoje matėsi nedidelis rąstų namelis. Kitu metu žavėčiausi nepaliestos gamtos grožiu, bet dabar spoksojau į po kojomis tysančią prarają, ir mano širdis daužėsi iš baimės.

Pabėgti iš čia praktiškai neįmanoma. Po velnių! Ką man daryti?

- Eik į namą, Olija, - paliepė Fabio.

Viduje namas buvo kur kas didesnis ir geriau įrengtas, nei atrodė iš lauko. Apsižvalgiau. Hmmm... panašu, kad ši trobelė ant uolos krašto turėjo visus civilizacijos teikiamus privalumus, įskaitant televiziją.

Ieva Gil čia, matyt, lankėsi nebe pirmą kartą. Ji kuitėsi po spinteles ir guviai traukė maisto atsargas ant stalo.

- Olija, ar nori sumuštinio? – paklausė. – Aš mirštu iš alkio.

- Ne, - pasakiau.

Aš dabar jokio maisto į burną neįkiščiau.

- Ar galiu įsijungti televizorių – atsargiai paklausiau.

- Pabandyk, - nusijuokė Ieva Gil. – Kartais pavyksta satelitinę pagauti.

Paspaudžiau mygtyką. Televizorius veikė. Vaizdas buvo blankokas ir mirguliuojantis, bet iškart atpažinau  “Dienos žinių“ korespondentę stovinčią prie Teismo Rūmų.

-Amžiaus nusikaltėlis pabėgo kartu su bendrininke, paėmę įkaite Teisės Universiteto doktorantę! Žiūrėkite interviu su Teisės Universiteto profesoriumi Jonu Vėberiu, kuris maldauja nusikaltėlius paleisti doktorantę Oliją Normantę gyvą. Olija yra viena iš gabiausių Teisės Universiteto doktorančių. Jos disertacija buvo pristatyta Geriausios Metų Disertacijos nominacijai...

Mano disertacija pristatyta Geriausios Metų Disertacijos nominacijai? Negali būti! Kada? Paskutinis disertacijos juodraštis grįžo su Jono Vėberio pastabomis ant kiekvieno puslapio ir nuorodymu perrašyti ketvirtą ir septintą darbo dalis. Apie jokią nominaciją nebuvo net kalbos.

Ieva Gil pasižiūrėjo į mane:

- Oh, pasirodo mes pagrobėme svarbią personą. Aš einu pamiegoti. Labai pavargau.

Toliau sekė interviu su Saugumo Komiteto ekspertu, kuris pateikė teoriją, kad Fabio turejo bendrininkus, kurie jam padėjo pabėgti. Kitas ekspertas įrodinėjo, kad Fabio ir Ieva Gil slepiasi kažkur Teismo Rūmuose, o aš jau greičiausiai nužudyta. Panašu, kad pastaroji teorija daugumai atrodė kur kas įtikimesnė. Policijai ir kariuomenei buvo įsakyta apsupti Teismo Rūmus ir tikrinti kiekvieną išeinantį. Po to buvo planuojama patikrinti visus penkiasdešimt devynis aukštus, kabinetas po kabineto. Bet kuriuo atveju, Fabio ir Ieva Gil neturėjo jokio šanso pasprukti.

Ha-ha... jeigu ji ten slėptųsi, -  nusišaipiau. - Kodėl jie atmeta bendrininkų teoriją? Oooh, liftas rastas sustojęs trisdešimt antrame aukšte! Kokia nesamonė!

Pro duris įžengė Fabijus ir paklausė:

- Kur Ieva?

- Nuėjo miegoti, - atsakiau.

- O, gerai. Jai reikia daug miegoti, kol dar gali, – nusijuokė Fabio.

- Ji greitai mirs, - pasakiau. – Ją reikėtų į ligoninę nugabenti. Gal dar išgelbėtų. Jos pilvas atrodo tuoj sprogs!

Fabijus atsisuko į mane.

- Ar tavo smegenėlės visiškai išplautos, mergyt? Kodėl Ieva turėtų mirti? Gimdymas, aišku, yra pavojingas dalykas, bet Dangis išmano šį reikalą.

- Gimdymas? Kas tai yra? – paklausiau. – Aš nesuprantu apie ką kalbate.

Fabio nusikvatojo.

- Na, Klonai Inc. tikrai gerai pasidarbavo. Užaugino tikrą idiotų kartą. Negi tu tikrai manai, kad Ievos pilvas sprogs kaip bomba? Ieva turės kūdikį. Aš ir Ieva turėsime kūdikį.

Fabio patylėjo, po to paklausė:

- Ką, niekada negirdėjai iš kur atsiranda vaikai? Na taip, iš kur tau apie tai žinoti...

Aš tylėjau. Manęs dar niekas ir niekada nevadino idiote. Vaikų atsiradimas visada buvo didesnė ar mažesnė paslaptis, bet dar pagrindinėje mokykloje visiems yra privaloma apsilankyti inkubatoriuje ir pasižiūrėti kai auginami vaikiukai.

- Taip, žinoma. Juk tu inkubatoriaus vaikas. Iš kur tau žinoti... – dabar jau liūdnu balsu pakartojo Fabio.

- Ar tu ištekėjusi? – Fabio pakeitė temą.

- Ne, bet aš turiu mylimąją. Planavau pasipiršti, kai pabaigsiu doktorantūrą, - pasakiau.

“Gal tai suminkštins Fabio širdį“, – pagalvojau. – “Juk nėra jis koks monstras. Atvirkščiai, Fabio garsėjo kaip dosnus ir užjaučiantis žmogus. Iki Ievos Gil, žinoma“.

- Tai va, Olija, o aš myliu Ievą,. – pasakė Fabio. – Ar gali tai suprasti?

- Bet bet... juk tai nenormalu! Nenatūralu! – pasipiktinau. – Tai nuodėmė! Vyrai ir moterys negali maišytis!

- Tai tu taip manai, nes tau taip inkubatoriuje įkalta į galvą. Vyrai ir moterys gyveno kartu tūkstančius metų. Tuokėsi, gimdė vaikus... Atvirkščiai, meilė tarp tos pačios lyties asmenų buvo laikoma nenatūralia ir nuodėminga.

- Bet juk jau Pirmojoje Biblijoje pasakyta, kad Dievas sukūrė Adomą, o paskui klonavo Ievą iš jo šonkaulio. Ten nėra nieko apie vaikų gimdymą. Dievas visais laikais baudė žmones už nuodėmingus santykius. Aš buvau Londono Siaubo Muziejuje. Ten nubausta moteris atrodo kaip Ieva Gil. Su tokiu pačiu pilvu.

- Buvo, buvo Biblijoje apie vaikų gimdymą, Olija. Buvo, kol Klonų Korporacijų Susivienijimas uždėjo cenzūrą. Ar esi kada buvus Vašingtono Kongresų Bibliotekoje?

- -Ne, nesu...

- Tai, va, - tęsė Fabijus. – ten yra Istorijos Archyvų skyrius. Jei kada gausi leidimą ir turėsi progos, pavartyk ten senąsias knygas.  Jos tokios... sunkios, popierinės. Žinoma, ten nelengva patekti, bet kas nori, suranda išeitį. Tavo visas pasaulis apsivers aukštyn kojomis!

- Bet aš nesuprantu kaip vyras ir moteris gali traukti vienas kitą? Kaip jie gali mylėtis? Juk tai šlykštu!

- Aha, o kai mylisi du vyrai ar dvi moterys, tai jau ne šlykštu? Tai jau gražu? Ar ne? – Fabijaus balse jautėsi sarkazmas.

Mes abu nutilome ir įsmeigėme akis į mirguliuojantį televizorių.

Policija ir armija šukavo Teismo Rūmus aukštas po aukšto, patalpa po patalpos. Kažkas pranešė policijai, kad matė Fabio vyrų tualete keturiasdešimtame aukšte. Armija ruošėsi specialius dalinius tualeto šturmui.

- Kartais yra gerai, kad žmonės tokie kvaili, - atsiduso Fabio.

- Ką žadate su manimi daryti? –išdrįsau pagaliau paklausti.

- - Nežinau, Olija. Priklausys nuo tavęs. Tavo profesorius, beje, iš proto dėl tavęs eina. Vargšelis, matosi, iklimpęs iki ausų. Pasižiūrėk kaip jis stengiasi dėl tavęs.

- Ką? Nedriskit taip kalbėti! Profesorius Vėberis yra vedęs. Jeigu būtumėte matę jo partnerį, Danielių, taip nekalbėtumėt. Tobulas... 100 balų. Visas universitetas eina iš proto.

- Taip taip... Tobulas dizainerių sumodeliuotas kūnas. Visi kraustosi iš proto! O kur siela? O kur dvasinis bendrumas? O kur bendri tikslai ir siekimai? Galiu garantuoti,  kad tavo profesorius miega atskirame kambaryje nuo to tobulo kūno.

Aš nutylėjau. Iš tiesų, apie tai jau senokai sklido kalbos.

Tarpduryje stovėjo Ieva Gil.

- -Fabio, mano vandenys nubėgo. Kur Dangis?

- O velnias, aš jį išleidau stovyklavietėje.  Jam ten reikia kurį laiką pasitrinti, kad įtarimų nebūtų.  Skrendu jį atsivežti.

Fabio pasisuko į mane.

- Olija, nuo to kaip tu elgsies priklausys tavo likimas. Ievai gali prireikti tavo pagalbos. Būk pasiruošus padėti.

Trinktelėjo durys. Pro langą mačiau kaip Fabio bėga link “Šešėlio“, paslėpto už uolos.
Ieva sudejavo.

- Ieva, kas dabar bus? – paklausiau.

- Gimdymas prasidėjo... vėl sudejavo Ieva. – Vaikiukas nori laukan.

- Koks vaikiukas? Kur?

- Uždėk ranką ant mano pilvo, Olija. Nebijok, nėra ten bombos. Ar jauti kaip vaikelis verčiasi?

Ieva pakėlė palaidinę. Kažkas gyvas judėjo jos pilve.

- Pridėk ausį, ar girdi širdies plakimą?

Aš pridėjau ausį prie pilvo. Tuk, tuk, tuk... girdėjosi. Nejaugi ten gyvas kūdikis? Kaip jis ten atsirado?

Ieva sugriebė už pilvo ir vėl sudejavo.
- Nuvesk mane į rūsį, - paprašė.

Aš padėjau Ievai nulipti laiptais. Stumtelėjau duris ir atsidūriau kambaryje, primenančiame gydytojo priimamąjį. Ieva krėstelėjo and plačios odinės kėdės ir vėl sudejavo.

- Olija, atidaryk spintą ir surask rudą lagaminėlį. Atnešk čia...
|
Ieva spragtelėjo lagaminėlio užraktą ir pakėlė dangtį. Lagaminas buvo pilnas chirurginių instrumentų dar steriliuose įpakavimuose ir dėžučių su įvairiausiais vaistais. Mačiau kaip Ieva naršo po lagaminėlį, kol pagaliau jos rankose atsirado raudona dėžutė.

- Atnešk stiklinę vandens.

Išgėrusi tabletę: Ieva nurimo ir pradėjo snausti laikydama mano ranką. Aš sėdėjau šalia visiškai pasimetusi, karšligiškai svarstydama ką daryti.

Duryse pasirodė Fabio su Dangiu.
- Olija. Gali eiti  į viršų – pasakė Dangis.  – Čia tik trukdysi. Fabio, paaiškink jai situaciją. Man atrodo, kad ji nelabai gaudosi.

***
Aš sėdėjau prieš televizorių ir tvarkiau jau ketvirtą vyno taurę. Fabio turėjo fatastišką vyno kolekciją!

Jau praėjo beveik keturios valandos po to, kai atvyko Dangis ir išsiuntė mane į viršų. Kartais aš girdėdavau Ievos balsą. Man atrodė, kad ji porą kartų garsiai sušuko. Fabio buvo rūsyje kartu su Ieva, bet aš niekaip negalėjau pamiršti to, ką jis pasakė. Aš negalėjau juo patikėti.. Mano galvoje moteris ir vaiko atsiradimas buvo du tarpusavyje niekuo nesusiję įvykiai.

Aš išėjau į lauką ir apsižvalgiau aplinkui. Kaip ir sakė Fabio, čia galėjai patekti tik dviem būdais – su “Šešėlio“ pagalba arba su alpinisto įranga, kopdamas beveik vertikalia akmenine siena aukštyn.

Atsiguliau ant pilvo ir dar kartą išegzaminavau sieną apačioje. Jokios vilties iš čia išsikapstyti. Nors, palauk... Apačioje dešinėje pusėje vingiavo siauras takelis. Atsistojau ir dar kartą apžiūrėjau aikštelę aplink namą. Takelis buvo užsislėpęs už uolos iškyšulio. Nežinodamas tikrai nepastebėtum. Skubėdama pasileidau žemyn.  Mano bateliai slidinėjo šlapiame keliuke, ir aš išsitiesiau visu kūnu and žemės.

Kartu su vynu garavo ir mano drąsa. Man reikia kitų batų, kitų rūbų, virvės ir bent vieno-kito alpinistinio kablio dėl viso pikto. Man reikia maisto ir vandens. Pagaliau man reikia sužinoti kas atsitiko Ievai Gil. Fabio sakė... Man reikia išsiaiškinti ar Fabio nemeluoja. Man reikia pamatyti kūdikį, jeigu jis iš tiesų augo Ievos pilve. Pagaliau... aš visai nenorėjau bėgti nuo Fabio, Ievos Gil ir Dangio.

Grižau į trobelę, spintoje susiradau vyriškus marškinius ir šortus. Persirengiau. Savo kostiumėlį išvaliau ir pakabinau spintoje. Pasidariau sumuštinį ir vėl klestelėjau prie televizoriaus.

Teismo pastato šturmas nieko nedavė.  Ekspertai kalbėjo apie galimus  požemius, išsilaikiusius po Teismo Rūmais dar nuo senų laikų. Po to vėl kalbėjo profesorius Jonas Vėberis apie tai, kiek valstybė praras, jeigu policija nustos manęs ieškoti. Vienu metu ekrane švystelėjo Renata. Ji vilkėjo mano mėgiamą kokteilinę suknelę, kurią prieš pusę metų parsivežiau iš Italijos ir uoliai saugojau nuo Renatos.

***
- Olija, pabusk, pabusk! – Dangis kratė mane už peties. Panašu, kad aš užsnūdau prie televizoriaus ir pramiegojau iki ryto. – Pažiūrėk, čia mažasis Fabio.

Fabio stovėjo prie lango su mažyčiu ryšulėliu. Taip, tai buvo kūdikis. Gyvas, mažytis kūdikis. Toks, kokį mums rodė inkubatoriuje – susiraukšlėjusia oda, nekordinuotais judesiais, negražus mažytis vaikelis atsiradęs nežinia iš kur.

- Ar Ieva gyva? – paklausiau.

- Aišku, kad gyva – nusijuokė Dangis. Ji miegamajame, eik ir pasižiūrėk.

Aš atidariau miegamojo duris. Ieva Gil gulėjo lovoje užmerkomis akimis ir garsiai kvėpavo. “Gyva... “-  pagalvojau.

- Ateik čia.  – Ieva matyt nemiegojo. – Ar matei mažiuką? Panašus į Fabio, ar ne?

- Taip, mačiau. Kodėl jis turi būti panašus į Fabio?

Ieva atsisėdo lovoje.

- Todėl, kad Fabio yra jo tėvas, Olija!

***
Net nepastebėjau kaip praėjo trys dienos nelaisvėje. Iš esmės Fabio ir Ieva Gil buvo taip užsiėmę mažuoju Fabio, kad aš turėjau daugybę progų išslysti iš trobelės ir pabandyti nusileisti žemyn mano atrastuoju takeliu. Tačiau aš vis atidėliojau. Man norėjosi pasižiūrėti į mažajį Fabio  ir įsitikinti, kad jis tikras. Man reikėjo patikrinti, kad Ievos pilvas tikrai nesprogo ir, kad Ieva vėl tapo tokia pačia, kokia buvo anksčiau. Man knietėjo, ką dar Fabio man pasakys apie senuosius žmonijos laikus, kada Klonų Korporacijų Susivienijimas neturėjo šiandieninių galių.

Kartais aš įžnybdavau sau į ranką, kad įsitikinti, kad nesapnuoju. Mano pasaulis griuvo kartu su visais mano įsitikinimais.

***
Ketvirtosios dienos ryte Fabio pasakė:

- Olija, aš susisiekiau su profesoriumi Jonu Vėberiu. Jis atvažiuos antrą valandą tavęs pasiimti prie trisdešimtojo greitkelio. Aš tave išleisiu netoliese. Tau gali tekti kiek paeiti iki susitikimo vietos. Persirenk savo senais rūbais. Beje, aš tavo kostiumėlį kiek suplėšiau ir išpurvinau, kad viskas tikroviškiau atrodytų.

- Ar nebijai, kad jus įskųsiu? –paklausiau.

- Ne. Mes su Ieva ir Fabio jaunesniuoju keliamės į kitą vietą. Saugesnę. Šiaip tai aš norėčiau apsaugoti šitą trobelę nuo policijos akių, bet jeigu neturėsi kitos išeities... Olija, čia tavo reikalas, ką tu pasakysi policijai – teisybę ar melą... Tačiau turėk galvoje, kad tai, ką tu žinai yra pavojinga. Būk atsargi.  Beje, jeigu papulsi į  bėdą ir jeigu reikės mano pagalbos, duok žinią.

Aš apkabinau Fabio ir nei iš šio, nei iš to pravirkau.

***
“Šešėlis“ stabtelėjo netoli apleistos automobilių stovėjimo aikštelės prie trisdešimtojo greitkelio ir išlaipino mane visa valanda anksčiau. Aš palinkėjau Fabio ir Ievai viso geriausio ir žiūrėjau kaip “Šešėlis“ dingsta tarp debesų. Jeigu nežinočiau, kad jis ten, tikrai nepastebėčiau.

Profesorius Jonas Vėberis atvažiavo vienas, be policijos.

- Olija, Olija, tu gyva! O Viešpatie, aš taip bijojau, kad tau kas nors atsitiks. Tai aš nutempiau tave į tą pirmą eilę. Galvojau, kad niekada sau neatleisiu už tai...

- Nieko tokio, profesoriau, - nusišypsojau. – Aš esu gyva ir sveika. Jūs atvažiavote su policija?

- - Ne, Olija, ne. Fabio pasakė, kad jeigu esi man nors kiek brangi, turėčiau atvažiuoti vienas.

- Profesoriau, vadinasi aš esu jums brangi? – vėl šyptelejau.

Jonas Vėberis paraudo.

- Olija, niekada tau to nebūčiau pasakęs, bet kada Fabio išsivedė tave, aš galvojau, kad išprotėsiu. Žinai, aš skaičiuodavau dienas nuo konsultacijos iki konsultacijos, kada tave pamatysiu.

- Tai kaip ten su mano disertacija? Ar ji iš tiesų pristatyta Geriausios Metų Disertacijos nominacijai?

- Taip, aš pataisiau trupučiuką ir pristačiau tavo vardu. Tokiu būdu aš galėjau tikėtis, kad policija labiau stengsis. Ir šiaip tavo disertacija buvo gera. Aš tik taisiau tikėdamasis tave dažniau pamatyti.

Aš žiūrėjau tiesiai į Jono Vėberio akis ir šilta banga perliejo mano kūną. Aš nusišypsojau ir priglaudžiau savo lūpas prie jo lūpų.

***
Mes sėdėjome Jono Vėberio automobilyje ir tylėjome. Tai kas įvyko tarp mūsų buvo nuostabu ir siaubinga. Dar prieš kelias dienas mes buvome nerūpestingi lojalūs valstybės piliečiai, o šiandien mus sieja paslaptis, už kurią gręsia mirties bausmė.
- Ar pasitiki manimi, Jonai Vėberi,  -paklausiau.

- Taip, Olija, - išgirdau atsakymą.
***
Jonas Vėberis išleido mane prie juvelyrinės parduotuvės  netoli Teismo Rūmų. Aš ižengiau i parduotuvę ir  padaviau pardavėjai savo banko kortelę:

- Žiedą su deimantu už visą sumą!

Kurį laiką parduotuvėje buvo tylu. Mačiau kaip pardavėjos šnabždasi rodydamos į mane, skambina videophonu. Aš šypsojausi. Policija, televizija. Kuo daugiau žiūrovų, tuo geriau.

Pagaliau viena pardavėja įsidrąsino:

- Ar jūs esate Olija Normantė, įkaitė Fabio byloje?

- Taip, - atsakiau. – Mane ką tik paleido. Aš taip pasiilgau savo mylimosios Renatos, kad noriu jai nupirkti deimantinį žiedą už visas savo santaupas. Pasirodo aš buvau uždaryta bute visai šalia Teismo Rūmų. Fabio man užrišo akis, bet man atrodo, kad jis mane vedė per požeminį tunelį....

Aš žinojau, kad kuo daugiau aš kalbėsiu, tuo mažiau mane klausinės, todėl tęsiau:

-Ieva Gil mirė rūsyje. Tai buvo siaubinga...