Rudens muzika

Nubus
mūsų mažas miestelis.
Apsvaigęs
vasaros karštyje,
mūsų mažas sodelis.
O bitės
neš nektarą, medų
į mūsų senus avilius,
o žmonės
viltis, sielvartus.

2.

Ateis šalti vėjai
ir staugs kaip vilkai -
tirštėjantys, skaidrėjantys
vandenys,
ir mūsų
keli magiški medžiai,
užmigs
keistu žiemos miegu.

3.

O vėjai -
vaikus, namus,
medžius išsidalę,
stovės, prieš ateinantį
rugsėjį,
lyg seni mokytojai,
stovės ir virpės,
nuo šalčio,
kaip lapai pageltę.

4.

Virpės kaip mergaitės
storos ir plonos sienos.
Girgžės durys senos,
ir prie pravirų langų,
stovės, liūdės merginos,
sunkiai
alsuodamos,
tirštą
rudenio orą
kvėpuodamos.
Nubus senos ir jaunos durys,
o senos sienos...

4.

Ateis
ilgai lauktas spalis,
ateis
ilgai laukiamas -
pirmas lapkričio
pirmadienis
ir nubučiuos mūsų plaukus,
kailinius,
kaip laumės,
mūsų baltosios šalnos.
Nubučiuos
sidabru žėrinčius
arklių, lokių snukius,
jų kamanas, pavalkus,
ir ant primerktų blakstienų,
nusileis
dangaus pilkas audeklas.

5.

Suoš
seni, jauni krūmai, medžiai
ir namai, ir stulpai subraškės,
lyg seniai
prisikėlę iš numirusių.
Nubus
mūsų kaimų
senas liūdesys
ir kaip šuva aršus
ir piktas -
ateis
mūsų senų namų
kiemsargis.
Ir ateis į svečius
seniai visų pamirštas
ir susikūprinęs,
kaip sargas
spalis.
Ir pasigirs
vaikų, paukščių balsai.
Pasigirs
rudens, vandens
skaidri, švelni muzika
ir galbūt,
pačią pirmąją žiemos dieną,
iškris pirmas sniegas.
Galbūt, praėjęs ruduo,
kaip ir visi geri žmonės
ilgam įstrigs
į mūsų atmintis.