Nežinau už ką
vaišinu tave apelsinais
ir oranžiniam savo pasauly
glostau tau kojas
gal kad sykį
užstrigom lifte
ir gaivinomės vyšniomis
iki ryto
gal kad primeni
aitvarus man –
dideliais sparnais
skrieji pro šalį.
Gal dėl to
vaišinu tave apelsinais
kad sustotum
palauktum
kol ant nugaros tavo
nešama
nukeliausiu
į kitą pasaulį –
kur glostys man kojas.