Rytojaus dieną

1.

- Neatsisakau,
tų, senamadiškų dainų -
esu, toks pat medžiotojas
ir mane, kaip briedį -
sumedžioki tu.

Su mamos, sesers
aiksčiojimais,
su girtais,
tėvo svaisčiojimais -
mušta ir užmušta
ir vėl atgyjus -
su vakaro rauda.

2.

Lyja smarkiai, tyliai.
Senutės,
baltas bulves skuta,
virpa piršai, jų šilti

Minčių, žodžių
pilnos galvos -
skečias, pūčias,
senučių suknios,
kaip vėduoklės,
kaip uodegos,
povų ir kalakūčių.

O man,
sapnuojasi mergaitės,
su mini sijonėliais,
ir paukščiai,
dar nemiega,
spurda -
jaukūs ir šilti.

3.

Nyksta mūsų kaimas.
Skauda galvas, širdis.
- Tu, juk išgyvensi,
kaip akmuo
Nemuno dugne.

Kol kas
į mūsų galvas sminga -
mintis aštri,
skrendanti,
kaip kulka.

- Ar atpažinsi,
kaip stebuklus,
mano, savo gyvenimus,
kaip saulės obuolius
prieš miegą.

4.

- Purvinus batus,
palikite prie durų.
Palikite politiką.
Negeras mintis -
užmarštyje,
ramybėje.

- Kur mano tušinukas?
Tarp užpustytų - rūtų, mėtų
ir verkti neišdrįsta,
šių metų,
paskutinės dienos.

5.

Ne dėl gražumo,
dėl šventumo -
tėvas pilsto alų,
laisto vyną.

Žiema, buvo,
sunki, šalta,
ne vienas kaktusas nušalo -
juos glosto,
motinos ranka drungna.

- O kur tu dėsies,
rytojaus dieną,
prisiglaudus mažą
ir benamį žmogų?

Visą gyvenimą -
augus, brendus,
lyg nuodėmė
pavėsy.