Juosta (Dvikova)

Saulė savo spinduliais nedrąsiai palietė skaidrų upelio paviršių. Vanduo sušvito šimtais spalvingų žiburėlių. Lengvai siūbavo smilgos, pasipuošusios rytinės rasos lašais.
  Šaltas upelio vanduo skalavo padrikai suvirtusius akmenis, drąsiai iškėlusius galvas virš raibuliuojančios srovės.
  Viskas budo iš nakties miego. Tik vienas lininis ryšulys, paliktas ant kampuoto akmens visiškai nederėjo prie aplinkos. Prasiskleidus grubiai sudėtoms klostėms, pasigirdo skardus kūdikio riksmas.    Vaikas, trumpai patylėjęs, vėl prasižiojo, verkdamas iš visų jėgų. Įraudęs nuo ištiso rėkimo, jis vis įkvėpdavo ir, rodos, dar garsiau suklykdavo, reikalaudamas savo motinos.
  Atsargiai prasiskyrė gluosnio šakos. Į laukymę prie upelio įžengusi daili mergina sustojo ir šiek tiek suraukė lūpas, bandydama suprasti, kas sutrukdė rytines jos dainas. Ilgi žalsvi plaukai draikėsi vėjyje, atsikratydami paskutinių vandens lašų. Gilios mėlynos akys įsmigo į bliaunantį vaiką ir laumė nusišypsojo. Pritūpusi šalia akmens, uždėjo liauną ranką ant vaiko įraudusios kaktos ir tyliai ėmė niūniuoti ramią melodiją.
  Berniukas nutilęs įsispoksojo į laumę ir sumojavo rankutėmis, tiesdamas jas link jos. Pagriebęs nukarusią plauku sruogą, timptelėjo ir plačiai išsišiepęs, linksmai sukrykštė, visai pamiršęs, kad prieš kelias akimirkas rėkė taip, kad net nutilo visi paukščiai.
Laumė kita ranka švelniai perbraukė jo akis ir tyliai sušnabždėjo:
  - Kas tave čia paliko, vargšą? Nusiramink, miegok.
    Kūdikis dar kelias akimirkas grūmėsi su netikėtai užslinkusiu snauduliu. Jis dar norėjo pažaisti su malonios merginos plaukais, jį masino dailus veidas, spinduliuojantis švelnumu. Tačiau miegas greitai nusitempė jį į savo glėbį.
  Laumė sušlapino pirštų galiukus žvarbiame upelio vandenyje ir jais perbraukė kūdikiui per kaktą. Kitoje rankoje ji gniaužė titnaginį peiliuką aštresniais nei plienas ašmenimis. Palūkuriavusi kelias akimirkas užsimerkusi, liko kažkuo patenkinta ir vikriai paslėpusi peiliuką, pabučiavo saldžiai miegančiam kūdikiui į kaktą.
    - Ne  tyčia tave paliko, o nubėgo pažiūrėti, kas atsitiko tavo sesutei sulojus šuniui. Tačiau tegu niekas nesako, kad laumės tik bjaurios būtybės. Štai, nešiok ir atsimink mane.
  Kūdikio širdyje tvyrantis stiprus karštis ją žavėjo ne ką mažiau, nei vaiką jos plaukai. Būdama jauna laume ji negalėjo atsižavėti tokiu grožiu, nors ir žinodama, kad lygiai taip pat galėjo jį ir nužudyti.
    Laumė atsargiai pakišo austą margą juostą po kūdikiu ir dar kartą pabučiavo jį į kaktą. Rodos, tai ji galėjo daryti visą diena.
  - Miegok.


***
 

  Senis garsiai subarbeno mediniu šaukštu į stalą ir viena akimi dirstelėjo į lopšį.
  -    Alda, kvaila merga! Ne tik, kad vaiko tėvą praganei, bet dar ir vaiką palikai. Džiaukis, kad netyčia, kitu atveju būtum radusi tik vienus kaulelius.
  Putli mergina garsiai sučepsėjo, rydama karštas bulves, tačiau po tėvo žodžių nekantriai sučepsėjo.
  - Už tai žiūrėk, kokią juostą laumė paliko.
  - Ne tau paliko, karve tu! – užriko senis ir garsiai tvojo kumščiu per stalą, apversdamas puodelį, - nemėgsta laumės melagių, tačiau dar labiau – vagių. Padėk prie vaiko. Užaugs, pats nuspręs – nešioti ar išmesti. Matau iš tavo akių, kad mielai apsirištum ta juosta ir eitum kaimo bernų kirkinti.
  Mergina stipriai suspaudė lūpas, tačiau, paklususi tėvui, nunešė juostą ir atsainiai įmetė į lopšį. Tėvas nepatenkintas į ją pažiūrėjo, tačiau nieko nesakęs pradėjo maišė košę lėkštėje.
  - Laiminga tavo motina, kad mirė anksčiau, nei pamatė šitą laumvaikį.
  Alda kreivai šyptelėjo.
  - Geriau jau tada jis būtų neišgyvenęs, nei turėtų tokią motiną, - sunkiai atsiduso senis.
  Taip mėgstama košės su šviežiais lašiniais kažkodėl jam pasirodė nebeskani. Nuotaika, grįžus dukrai ir viską papasakojus, visiškai sugedo. Jau ryškiai įsivaizdavo, ką šnekės žmonės, tačiau nieko negalėjo padaryti. Anūkas jam kažkuo patiko, tačiau jautėsi per senas tinkamai juo rūpintis.
  - Panižo tau tarp kojų, - suburbėjo senis, - atsivesi trečią benkartą, iš namų išvarysiu. Minėsi mano žodį.
  Pro akis neprasprūdo, kaip Alda, skaisčiai nuraudusi, susiėmė už pilvo. Norėjosi ją už tai gerai lazda išvanoti, tačiau žinojo, kad dukra puoselėja kur kas mažesnius jausmus jam. Žiūrėk, kurį vakarą, grįžtant nuo tvenkinio dar jam kailį atlups kuris nors jos bernų.
    Nusispjovęs į kampą, senis pasisuko į lopšį, atidžiai žiūrėdamas į laimingą miegantį kūdikį, kuriam niekas dar nerūpėjo. Mažais delnais įsitvėręs laumės dovanotą juostą, jis sapnavo kažką gražaus.


***


  Berniukas atsargiai apsidairė ir nepamatęs nieko įtartino, atsisėdo ant akmens. Išsitraukęs buką peilio geležtę, iš paskutiniųjų jėgų įniko aštrinti lazdos galą. Vis nepatenkintas nupūsdavo drožles ir tęsė darbą toliau.
  - Kam tau ta lazda?
  Jis atsisuko, tačiau išvydęs moterį žaliais plaukais, nusisuko vėl.
  - Ginsiuos.
  Laumė tyliai priėjusi artyn, atsisėdo šalia.
  - Nuo ko ginsies? – akinamai nusišypsojo ji ir sumerkė į skaidrų upelio vandenį dailias pėdas.
  - Nuo kaimo bernų. Jie mane pravardžiuoja laumvaikiu, stumdo ir mušasi skaudžiai, - šniurkštelėjo berniukas nosimi ir įbedė žvilgsnį į laumę, - va, būčiau bent toks gražus kaip tu.
  Laumė nusijuokė ir apkabino berniuką viena ranka, kita tiesdama titnago gabalą.
  - Bandyk su šituo. Jis aštrus.
  Berniukas nepatikliai pakraipė galvą, tačiau titnagui dailiai nurėžus niekaip nepaklūstančią lazdos atplaišą, nudžiugo.
  - Galiu pasilikti?
  - Žinoma, nešiok prie šios juostos – būsi ne tik gražus, bet ir apsiginti galėsi.
  Pokalbis trumpam nutrūko, berniukui įnirtingai aštrinant lazdą. Tačiau negrabiai nuskėlęs jos galą, susiraukė ir nusviedė ją į krūmus, rankose vartydamas titnago gabalą.
  - Kur tokių daugiau rasti?
  - O kam tau daugiau?
  - Strėles darysiu, - ir didžiuodamasis tuoj pat pridūrė, - lanką turiu pasidaręs. Bet kad niekas nematytų, paslėpiau jį daržinėje. Senelis parodė gerą slėptuvę, nes motina grasino išmesti jį laukan. Senelis geras, o motina bloga.
  Laumė susimąsčiusi stebėjo vandens vabzdžius, vikriai žaidžiančius ant paviršiaus. Pabaidžiusi juos koja, pasisuko į berniuką.
  - Bloga tavo motina.
  - Labai, - patvirtino berniukas, kelis kartus palinksėdamas, - va tik vieną mano sesutę myli. Vis sako, kad ji grynas jos atvaizdas. Senelis vis grasina jai šonus atvėlėti lazda, tačiau ji tik juokiasi ir sako, kad tegul žiūri, jo, senio, kas neprimuštų. Va tu būtum gera mama. Graži, juokies, dainuot moki. Ir žvilgsnis tavo švelnus.
  Laumė atsilošusi nusijuokė ir pasirąžė.
  - Va ir mane laumvaikiu vadina. Tai esu laumės vaikas. Gal tavo?
  - Ne, tikrai ne mano.
  Berniukas niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos kerinčios šypsenos. Giliai širdyje kirbėjo jausmas, tarsi ją buvo jau matęs.
  - O kodėl tu manęs nebijai? – paklausė laumė, purtydama nuo šviesaus sijono vandens lašus.
  - Kad nežinau, - jis gūžtelėjo pečiais, - tiesiog nebijau.
  - Bet laumės grobia vaikus ir paskui juos kepa.
  -    Mane gali grobti, tik iš namų savo lanką pasiimsiu, - tuoj pat pašoko berniukas, vėl prajuokindamas laumę.
  Jam ji patiko. Ir nors senelis pasakojo istorijas, kur laumės esti bjaurios ir tik žudo paklydusius vaikus, tačiau ši laumė negąsdino. Atvirkščiai – buvo gera ir saugu.
  Aukštai medžiuose sukarkė susipešusios varnos ir berniukas užvertė galvą, norėdamas pažiūrėti į paukščių peštynes. Tačiau jos tik kelis kartus sumojavo sparnais, pakarksėjo ir nurimo. Žemyn nusklendė viena juoda plunksna ir įstrigo kažkur tarp šakų.
Berniukas pasisuko į laumę, norėdamas papasakoti, kaip kartą matęs iš dangaus į pažemę smingantį sakalą, tačiau ji dingo taip pat tyliai, kaip ir atsirado.
  Stipriai suspaudė širdį – atrodė, kad kažkas atėmė kažką labai brangaus ir sudraskė tai į šimtus gabalėlių. Pavartęs rankose titnaginį peilį, užsikišo jį už juostos ir nusibraukė kelias ašaras, pats nesupratęs iš kur jos radosi.


***


  Girstis uždusęs susmuko ant kalvos viršūnės ir užvertęs galvą įsistebeilijo į giedrą naktinį dangų.
  - Gražus dangus?
  Jaunuolis atsisuko ir plačiai nusišypsojo – šalia sėdėjo laumė, kaulinėmis šukomis šukuodama ilgus žalsvus plaukus. Dailiame veide liko sustingusi svajinga išraiška. Nuo jos dvelkte dvelkė vandens gėlių kvapas.
  - Gražūs plaukai, - burbtelėjo Girstis ir, stipriai nuraudęs, sumikčiojo ir nutilo.
  Laumė, atlaidžiai šyptelėjusi, ištiesė šukas jaunuoliui, tačiau jis greitai papurtė galvą ir persibraukė delnu per nepaklusnius šerius.
  - Kad nėra man ką šukuoti.
  - O tu paimk, gal pravers, - nusijuokė Laumė, - galbūt vieną dieną turėsi ilgus plaukus ir reikės juos iššukuoti nuo spyglių.
  Girstis nusijuokė, jausdamas, kad stingulys praeina.
  - Ilgus plaukus nešioja tik mergaitės.
  - Ar tikrai?
  Jie abu nutilo. Girstis laukė, ką laumė pasakys toliau, tačiau ji tik apsikabino rankomis kelius ir, pakreipusi galvą, įsmeigė žvilgsnį kažkur į tolį.
  - Girsti, - pirma prakalbo laumė, - kodėl tu ne namuose?
  Jis nuraudo antrąkart, tačiau pabandė nutaisyti griežtą balsą, kuris dėl brendimo pačiu netinkamiausiu metu imdavo lūžinėti.
  - Negrįšiu ten daugiau.
  - O kodėl?
  - Niekam aš ten nereikalingas, - gūžtelėjo pečiais Girstis, nesuprasdamas, kad gali būti neaišku, - muštis niekas nebelenda, tačiau ir draugauti neina, namuose aš kaip šuniui penkta koja.
    Laumė ištiesė kojas, pakrutindama basas pėdas. Lėtai perbraukė šalia styrančius dobiliukų žiedus, kurie nuo to prisilietimo iškart apsipylė naktinės rasos lašais.
  - Matai, - ji bedė pirštu į žvaigždėmis nuklotą dangų, - kiek daug žiburių.
  Girstis linktelėjęs pasislinko arčiau, paslapčia bijodamas, kad laumė nenorės tokio artumo, tačiau ji tik nusišypsojo lūpų kampučiais.
  - Danguje gyvena visi tie, kurie buvo prieš tave, - tęsė ji toliau, svajingai žiūrėdama į dangų, - ten gyvena ir mano tėvas su motina, ir tavo visi protėviai. Tai jie stebi savo žibančiomis akimis tave, todėl niekada nebūsi vienas, Girsti. Kad ir kas atsitiks. Kai pasijausi blogai, visada prisimink, ką tau pasakiau.
  Laumei nutilus, jis liko spoksoti į dangų. Dangaus begalybė jį traukte įtraukė į save, nenorėdama paleisti iš savo gniaužtų. Vienur kitur blykstelėdavo žvaigždės, rodos, mirktelėdamos jam. Širdį užplūdo begalinė ramybė, gyvenimas nebeatrodė toks niekingai nereikalingas.
  - Kai užaugsiu ir būsiu stipresnis, o manęs visi bijos, parsivesiu tave į savo namus kaip šeimininkę, - neįtikėtinos drąsos pagautas vienu ypu išrėžė Girstis ir tuoj pat pasigailėjo nusijuokus Laumei.
  - Kvailuti tu, kvailuti.
  Jis, suraukęs nosį ir nuraudęs, nulenkė galvą, bijodamas pažiūrėti į ją  ir beveik nepajuto švelnios rankos ant peties.
  - Kai užaugsi, suprasi, kad kartais norai nesutampa su galimybėmis. O dabar pailsėk ir ryte grįžk į namus.
  Girstį staiga nuo laumės prisilietimo apėmė begalinis nuovargis. Jis dar pabandė sulaikyti užsiveriančius akių vokus, tačiau miegas įsuko į savo glėbį ir panardino į svaigius sapnus.


***


  Girstis net nepajuto, kaip visi aplinkiniai, atėję tyliai pagerbti jo senelio, išsiskirstė. Motina taip ir nepasirodė, nepasivarginusi laidotuvių laužui atnešti net sausos šakos. Danguje stumdėsi pilki debesys, kamuoliais griūdami vienas ant kito. Pakilęs vėjas suskubo draskyti pelenus, tačiau Girstį laikė apglėbusi keista apatija. Nežinia kodėl, tačiau juto praradęs kažką labai svarbaus, širdyje tarsi atsirado viena juoda dėmė.
  Smulki dulksna greitai sušlapino žemę, grąsindama pavirsti į audrą.
  - Užjaučiu.
  Jis atsisuko. Laumė stovėjo nuleidusi rankas ir liūdnomis žaliomis akimis žvelgė į draiskomus pelenus.
  - Tu, - tepasakė Girstis ir nusisuko.
  - Aš, - nuskambėjo švelnus balsas, - upės vanduo pasakė, kad kažkur pakvipo pelenais.
  - Turbūt, jei pasiūlyčiau tapti mano namų šeimininke, vėl nusijuoktum, kaip prieš aštuonias vasaras.
  Laumė ant pelenų krūvelės padėjo kelias ramunes.
  - Tada tu buvai vaikas. O dabar jau pakankamai stiprus, kad niekas iš tavęs nesišaipytų ir pakankamai išmintingas suprasti, kad tu esi žmogus, o aš laumė. Ar bent įsivaizduoji, kiek berniukų, jaunuolių ir nukaršusių senių man prisiekinėjo amžiną meilę?
  Girstis norėjo tarsi kažką pasakyti, tačiau tik kietai suspaudė lūpas, bijodamas išgirsti tikrąjį atsakymą.
  - Jų buvo daug, - kažkaip liūdnai nusišypsojo laumė, - kartais galvoju, kad turėti gražų kūną ir dailų veidą yra tikras prakeiksmas. Mano prigimtis šaukia tik dainuoti, globoti paliktus vaikus ir sekti upės tėkmę. O tam viso šito nereikia, - ji mostelėjo ranka prieš veidą.
  - Jei jau taip, kodėl vis pasirodai? Ir taip pat staiga dingsti.
  - Juk privalau stebėti tą, kurį radau. Jei nebūčiau numaldžiusi tavo riksmo, kai buvai kūdikis, ką gali žinoti, kas būtų atėjęs. Manau, mažiau džiaugtumeis, jei tave būtų radę bildukai ar kaukai.
  - Dabar net nežinau ar tai nebūtų buvę geriau, - atsakė Girstis ir atsistojo.
  - Aš nekalta dėl to, kad kartais atsiranda vyrų, norinčių mylėti tą, ko negalima, - tyliai nuginčijo Laumė, - man motina, iškeliaudama su tėvu, daug kartų pasakojo, kad anksčiau mes ne tik globodavom, bet ir žudydavome. Kažkas pasikeitė.
    - Jei būtumėte tokios bjaurios, kaip senuosiuose padavimuose,  tiek žmonių nekentėtų dabar.
  Jis pasuko link savo trobos, kur greičiausiai ant aprūkusios krosnies visą dieną pramiegojo motina. Po basomis kojomis linko vandens lašais apsikrovusios smilgos, drabstydamos lašus ant pirštų. Girstis užvertė galvą, tačiau ir ten sutiko tik bjauriai pilką dangų.


***


  Prasivėrus durims, Girstis čiupo kirvį, tačiau tuoj pats nusiramino, susigėdęs dėl savo bailumo. Stengdamasis neužminti slenksčio į vidų lėtai įslinko Krugis. Sunkiai atsidusęs, jis susmuko ant suolo ir sudėjo drebančias rankas ant stalo. Pavargęs žvilgsnis niūriai tyrinėjo daugybę rėžių, įspaustų medienoje.
  Garsiai iškvėpęs orą, dešiniuoju delnu suspaudė kairįjį, stengdamasis sustabdyti rankos drebėjimą.
  - Iškeliauji?
  Girstis linktelėjo. Iš maišo ištraukęs nedidelį užkimštą ąsotį ir džiovinto sūrio, pastūmė juos senajam kalviui. Krugis dėkodamas linktelėjo ir lėtai atsilaužė šiek tiek sūrio.
  Lauke, prie tvenkinio, garsiai sulojo šuo ir nutilo.
  - Girdėjau, kad rado pakartą Žemyną, - nusukęs žvilgsnį prakalbo Krugis.
  Girstis nudelbė akis, nieko nesakydamas. Jau pavargo skaičiuoti kiek dievybių Jie užmušė ar suluošino.
  - Ganiklis su Kovu pasitraukė prie jūros, į Autrimpo valdas. Sako, kad Jie atėjo iš ten, kur vien smėlis ir akmenys. Atseit niekada neįveiks vandens galybės. Tačiau aš nebetikiu. Pavargau, Girsti.
  Tyliai pokštelėjo atkemšamas ąsotis ir Krugis, užsivertęs garsiai nurijo kelis gurkšnius, nuplaudamas sūrio likučius burnoje.
  - Aš traukiuosi į pelkes.
  Krugis pakraipė galvą.
  - Girsti, kodėl bandai pats save apgauti? Laumei tu nereikalingas. Net nesi tikras, kad tai ta pati laumė.
  - Esu, - kietai sučiaupęs lūpas nukirto Girstis, viena ranka nejučiomis pasitaisydamas juostą ant liemens.
  Krugis nekantriai mostelėjo drebančia ranka.
  - Tu ko tikiesi? Kad Laumė tave ten apgins?
  - Nesvarbu ko aš tikiuosi. Be to, čia likus lauktų ta pati mirtis. Girioje būdamas bent kažkiek pasipriešinsiu, - jis pavartė kirvį prieš akis.
  - Būčiau jaunas, galbūt bėgčiau su tavimi, bet... – kalvis išskėtė rankas, tarsi norėdamas viską apglėbti, - čia mano namai. Dar viena ranka stipri, iškelsiu savo plaktuką tiesiai virš galvos tam, kuris pirmas įkiš galvą į mano kalvę, - jis kažkaip niūriai išsišiepė, žiūrėdamas į drebančius delnus.
  - Einam su manim, galėsi dar dažniau pakilnoti savąjį plaktuką.
  Krugis papurtė galvą.
  - Ten drėgna, o mano seniems kaulams reikia šiek tiek daugiau šilumos. Parodysiu jiems, kaip reikia mirti.
  Girstis nulenkė galvą, klausydamasis vėjo, neramiai ūžiančio už sienojų.
  - Ačiū už vaišes. Ir sėkmės tau ten, pelkėse. Daugiau turbūt nepasimatysim. Užsukau tik atsisveikinti, - kalvis atsistojęs krestelėjo plačiais pečiais, tarsi bandydamas nusimesti nematomą sunkų akmenį slegiantį nugarą.
  Senajam kalviui paskui save uždarius duris, viduje liko neįtikėtinai tamsu ir tylu. Kažkur pastogėje krebždėjo pelė, skaičiuodama  savo grūdus, tačiau Girstis nieko negirdėjo, tik galvojo apie tai, ką pasakė Krugis. Jis net neabejojo, kad to senio daugiau nebepamatys, tačiau niekaip nenorėjo susitaikyti su tuo, kad liko vienintelis.
  Į mintis netikėtai įsibrovė dailus laumės veidas ir Girstis nusiramino. Dar turėjo dėl ko gyventi.
  Pagriebęs maišą, išėjo į lauką, kur veidą pradėjo plauti lietaus lašai.


***


  Girstis prigludo prie drėgno medžio kamieno ir užsimerkė. Balsai, taip sparčiai artėję link jo, nusuko į šoną. Tik dar kurį laiką šlamėjo sujudinti medžiai.
  Jis lėtai nuslydo grubia medžio žieve ir atsisėdo ant žemės, spoksodamas į kruviną kirvį. Išsitraukęs peilį, padarė dar dvi įrantas kote, tačiau tai jo nepradžiugino kaip patį pirmąjį kartą, kai didžiuodamas kruopščiai išpjaustė pirmąjį ženklą už pirmąjį sėkmingą kirtį.
  Aštriai diegė nugarą po mente, tačiau jis stengėsi nekreipti į skausmą dėmesio. Nors Jie nutolo, tačiau nebuvo laiko sėdėti ir dejuoti dėl žaizdų.
  Girstis šalia padėjo kirvį, nepaleisdamas jo išraižyto koto ir užsimerkė. Jam pajudėjus šiltas kraujas lėtai nutekėjo nugara.
  Užsimerkus šiek tiek palengvėjo. Trumpas poilsis nepakenks. O ir apėmus snauduliui ne taip skaudėjo

  Tvankus oras buvo toks sunkus, kad lyg kaip akmuo spaudė krūtinę. Girstis pasislinko į ąžuolo pavėsį ir atsargiai įkvėpė oro. Siaubingai suskaudo krūtinę ir jis tyliai suvaitojo. Visą kūną purtė drebulys.
  Jis šiek tiek pasivertė ant kito šono, saugodamasis neužgauti žaizdos nugaroje ir liūdnai šyptelėjo. Turbūt štai ir baigėsi jo asmeninis karas su Jais.
  Skambėjo dešimtys paukščių giesmių. Tai vienur, tai kitur sutraškėdavo sausos šakos, ant jų sustojus atsikvėpti voverei. Žydras dangus savo šviesumu taip rėžė akis, kad į jį galėjai pažiūrėti tik gerokai prisimerkęs.
  Nekantriai sumosavęs ranka, Girstis nubaidė aplink jį skraidantį uodų spiečių, kurį masino kraujo kvapas. Kiekvienas įkvėpimas atnešdavo naują skausmo bangą krūtinėje. Mirtis lėtais žingsniais artėjo prie jo, grasindama uždusinti.
  Girstis tam nesipriešino. Padarė tiek, kiek galėjo padaryti vienas žmogus.
  Pasigirdus atsargiems žingsniams, jis pasikėlęs atsirėmė šonu į ąžuolą.
  Laumės veidas buvo kaip niekada pavargęs ir išvagotas skausmo raukšlių. Tik akyse dar spindėjo maža ugnis.
  - Tu Giltinei ne giminaitė? – nusišypsojo Girstis, - jei taip, tai labai laiku atėjai. Šiandien graži diena mirti.
  Laumė papurtė galva ir prisėdo šalia.
  - Niekas nežino, kur dingo Giltinė, net mes. O štai, Perkūnas žuvo prieš dvi dienas netoli Šermukšnio.
  Girstis atidžiai pažiūrėjo jai į akis, kuriose pasirodė du maži vandens lašai.
  - Perkūnas juk tavo tėvas?
  - Mūsų visų, - ji mostelėjo ranka, - bet savo sesių nemačiau irgi seniai. Tie baisūs atėjūnų dievai jas pasiglemžė labai greitai, vos tik žmonėms nustojus tikėti. Įdomu, kiek dar liko man?
  - Turbūt daugiau už mane, - užsimerkė Girstis, - bet gal ir gerai- ant kirvio koto nebeliko vietos naujiems rėžiams.
  Jis švelniai paglostė ginklo pentį, nutaškytą tamsiomis dėmėmis.
  - O tu dar gali gyventi – visi pasitraukė prie jūros, ten ir vieną kitą vaiką surasi, kurį galėsi apdovanoti, - Girstis automatiškai čiuptelėjo už juostos.
  Laumė tylėjo, tačiau jos veide atsispindėjo šimtai emocijų, negalinčių ištrūkti į lauką.
  Krūtinę suspaudė dusulys ir nusikosėjus burnoje radosi kraujo skonis. Girstis susiraukė, tačiau neišspjovė.
  - O ko man ten, prie jūros, - sumišusi prašneko laumė, lėtai trindama tarp delnų smilgą, - žinai, mano motinai pasisekė kur kas labiau – pamatytum ją, akių neatplėštum- gražiausia iš gražiausių. Kai Perkūnas ją pirmąkart pamatė, žado neteko. Kur jie dabar abu kartu, nežinau. Mirę žmonės eina į Dvasių Kalvas, susitikti su visais savo protėviais, o kur dingsta mirę dievai? Gal tu žinai?
  Girstis papurtė galvą, tramdydamas kosulį. Laumė atsiduso.
  - Aš irgi nežinau. Tačiau jiems pasisekė labiau už mane.
  - Kodėl?
  Ji truputį pasuko galvą, leisdama žalsviems plaukams uždengti veidą.
  - Kai laumė leidžia kartais sau užsimiršti, - ji atsargiai padėjo švelnų delną Girsčiui ant krūtinės, - ji išnyksta, kaip vėjo blaškoma smiltis smėlyje. Jos nelieka, - ji švelniai sugriebė kita ranka kelis žemės grumstus ir sutrynusi tarp pirštų paleido.
  Girstis žvilgsniu nusekė žolėje dingstančias smiltis.
  - Nežinau, kodėl yra būtent taip. Tačiau kas tai padarė, - laumė pirštu palietė trauklapį, kuris akyse parudavo ir susitraukęs subyrėjo, - nusipelnė didesnio skausmo, nei kenčiam mes.
  Oras net spirgėjo nuo šilumos. Žydru dangumi laigė tik vienas kitas drąsesnis paukštelis, gaudydamas nuo karščio pavargusius vabzdžius. Miške nutilo visi garsai, tarsi gyvūnai būtų pasislėpę savo olose ir lauktų vėsaus vakaro.
  Girstis paėmė laumės ranką ir atsargiai ją suspaudė.
  - Dabar mirsiu ramus ir laimingas. Ar bent įsivaizduoji, kaip laukiau šitų žodžių?
  - Įsivaizduoju, - laumė prisiglaudė ir padėjo galvą ant krūtinės, - ir kažkodėl nebijau.
  - Ir tiek laiko nesakei.
  - Bijojau. Tačiau, jei būčiau žinojusi, koks tai jausmas. Nebaisi ir mirtis.
  Saulė, pasiekusi aukščiausią dangaus skliautą lėtai leidosi žemyn. Savo spinduliais ji raudonai nuspalvino ąžuolo vainiką, po kuriuo gulėjo du kūnai. Laumė palengva tirpo ore, su kiekvienu silpstančiu Girsčio širdies dūžiu tapdama vis labiau perregima.
  Smalsi lapė sustojusi nužvelgė juos abu ir pabrukusi uodegą nuskuodė tolyn. Išdrąsėję paukščiai savo giesmėmis kvietė vakarą.
Nuskambėjus paskutiniam širdies dūžiui, laumė ištirpo ore, palikdama tik gaivų vandens lelijų kvapą. Negyva Girsčio ranka tuščiai dunkstelėjo ant kelių.


***


  Gaivi rytmečio saulė nutvieskė melsvo ežero paviršių. Į dailiai sukaltą lieptą vienodai daužėsi  valtis. Visą pakrantę dengė į vandenį sumerkę šakas medžiai. Tik vienoje vietoje buvo proskyna, kurioje stūksojo rastinis namas.
  Gelsvu smėliuku nuklotoje pakrantėje, iki kelių įbridę į vėsų ežero vandenį stovėjo rankomis susikabinę vyras ir moteris.
  - Viltė?
  - Ne.
  - Vakarė?
  - Irgi ne.
  - Skaistė?
  Mergina skardžiai nusijuokė.
  - Neatspėsi vis tiek. Austė.
  Girstis nusišypsojo.
  - O galvojau, kad laumės vardų neturi.
  - O dabar aš nebe laumė, - ji prisiglaudė Girsčiui prie krūtinės, - kaip manai, ar mes mirę ar sapnuojam?
  - O koks skirtumas?
  Austė patylėjusi užsimerkė.
  - Tikrai, koks skirtumas.