nubaustas amžinai plaukti

prie upės, kuri tikrai nekvepia,
auksu. įmesta moneta pavirsta
bilietu, kuris padeda persikelti
lengvute gondola. ar visiškai
susidėvėjusia nuo gyvenimo
barža į kitą neištirtą krantą.

visai šalimais stovi
iki pusės įsibridęs
akmuo, kurio kontūrai
primena neapdailintą,
grubų veidą - jame
neatsispindi net mažiausia
vėjo nuojauta.

tik jis gerai žino, jog po
jo pėdomis - tvirtai vis gilyn
besibraunantis smėlis.

švytintis naktį lengvai gelsva
spalva, kuris primena
mėnulio skaistalus.

veide juoda ertmė atrodo
it nąsrai besiruošią, šį bei tą
svarbaus iššvokšti. it ruoštųsi
savo negrabia išvaizda ir mykimu
papasakoti apie visą pasaulį,
tokį koks jis yra išties.

žmonės gyvenantys šalimais -
atrodo tokie patikimi, tokie
nekenksmingi. ir, tik gyvendamas
suvoki, jog jie panašūs į plaučių vėžį.

kartą sėdėjau prisiglaudęs ant jo
pakaušio ir klausiausi, kaip skundžiasi
lietūs.

teškeno it nuo delno paleista boružė,
it tyliai brazdantys lenta šachmatai

pasitikau visomis burėmis atlekiantį
laivą. vairininkas ištiesė kaulėtą ranką
ir pradėjo ilgą pasakojimą

apie niekada nesibaigiančius
gyvenimus. apie tamsą, kuri
niekada neprisipildo šviesos.
sako, toks buvo mano gyvenimas...

bereikšmis. kaulėtas it jo niekada
nepavarkstančios rankos.