apie sūnų

paryčiais gulėdamas stebiu
ant lubų besiblaškančius drugius
kaip jie krenta it snigtų
pačiame viduvasary
sutrinu jų sparnus kalkėtus
į miltus ir beriu arbaton -
anot kaimynės tai padeda
sapnuoti

nes matyt koks šimtmetis jau
kaip nesapnuoju
nepadeda maldos
daktarai apgirtusios moterys
niekas nepadeda
užmigti taip
kad nebepabusčiau
iš sapno kuriame tavęs tiek daug
kad net įžvelgčiau tas akis
it upė
mėlynas.