Pabaiga

Klupiu ant žemės šalčiu nulietos,
Širdį jis dega, žaizda jo vietoj.
Šešėliai drebantys po kojom virpa,
Pakeliu akis rudens jos pilnos.
Siluetas sapno prieš akis išnyra,
Rankas tiesiu į savo mylimą.
Nėra čia jo...
Čia tik svajonė, tai ne tikrovė,
Ilga kelionė.
Kelionė su tikslu niekad negrįžti į skausmą tą,
Jis verčia klysti.
Gerklėj kartumas, sustingsta lūpos ir vienišos rankos alkanesnės tampa.
Aplink naktis tamsiais pirštais barbena,
Lietaus lašai šaltom ašarom sruvena.
Nieks nesupranta, negirdi, nejaučia,
Tolsta naktį, manęs neužjaučia.
Nutildyt meilę man per sunku, plėšo krutinę jausmas stiprus.
Tyli kančia ranką vėl pjausto,
Ramybė kūną iš lėto pjausto.
Man nesvarbu kiek dar kartų venos kentės
Ir nesvarbu kiek dar kartų skaudės.

Dingo nuo širdies akmuo sunkus,
Nebeslėgė pečių skaudus lietus.
Žinau, trumpam nebedraskys meilė manęs,
Neilgam neprimins man tavęs,
Tų bučinių ir pokalbių ilgų,
Apkabinimų stiprių ir šaltų naktų, tavo šilumos pilnų.
O dabar tik žvakės liepsna, kai rašau šildo mane,
Ašaras apšviečia nakties migloje.
Kurčias vėjas, pašautas lietaus,
Blaškos kruvinoj žvakės liepsnoj.
Dabar grįžtu taku,
Tavo pėdų pilnu.
Grįžtu tam, kad tavo kvapą vėl jausčiau
Nors žinau, tavęs su juo nesulaukčiau.
Man duotas tik kampelis lapo
Sielą išjudint iš kapo,
O rašalas pilnas nakties
Mano mintis išlies.
Skausmas rankoj vis neilsta,
Blaškoma diena nakty vis tirpsta.
Rašalo lapas jau pilnas,
Laimė lūpose jau senai nesipildos.
Dingsta iš akių rūko paliesta liepsna
Su ja dingsta ir mano bet kokia pradžia.