Mielasai, kad ir ką bedarytum, meldžiu, tik niekada nevadink manęs gražia

Jos kaklo linkiuos kvepalai
pražysta
ir akys vienišo durininko
o antakiai išlinksta it kregždės sparnai

lakuoti kulniukai ant šiurkštaus asfalto
lakuoti nagai aksominėj odoj
ir ji - aplipusi praeivių žvilgsniais
lyg sakura žiedais gegužį

tyli sugrįžta vakarui spindulius jau lakant
iš dangaus tamsių debesėlių dubenėlių
grakščiai kaip nendrinukė snapelin šiaudą nusitvėrus 
smulki ranka kilpelėm vikriai nardo -

lignakt šilkines nosinaites siuvinėja -
ant kiekvienos kampučio
susipynę dvi raidelių gyvatėlės
žvilga
adatoj įstrigęs liūdnas vyzdžių atspindys 

ruošias  - - - - - - - - - -

močiutė dar vaikystėj mokė - 
gražios, jos laimingos nebūna