Vasilisa gražioji

Antanas skubėjo žvyruotu pamiškės keliu. Pečius svėrė sunkus nešulys. Galvojo apie gražią moterį, gyvenančią vienkiemyje, kuri ir vaikšto lengvai, ir juokėsi lengvai, ir net verkė lengvai. Ir pati - lengvutė, mažytė. Tarsi plunksnelė. Tarsi geroji pasakų fėja. Galvojo ir bijojo tikėti, atrodė, kad mąstymas ir baimė gali moterį kur nors paslėpti. Kad visi apie ją taip pat gali išnykti.
    Vyras stovėjo priešais miegančią sodybą. Buvo tykus rytas. Atrodė, žengsi žingsniuką ir prapliups garsai, atsiras judėjimas. Antanas gėrėjosi tyla, gėrėjosi sodyba; ją rugių laukas, tarsi laikė apglėbęs, kaip motina snaudžiantį vaiką.
    Cyptelėjo vyriai. Tarpdury stovėjo moteris. Žengė žingsnį, tarsi ir nežengė, tarsi kažkas palengvino ir sulėtino judesius; jie tapo lyg pailginti, nesibaigiantis kokia linija, o ištisi. Tarsi bangos vidury jūros.
    Tai moteris. Tai labai graži moteris.
    - Cha, - nusijuokė Vasilisa. - Jūs pas mane?
    - Pas Vasilisą.
    - Pataikėt, - vis dar juokėsi moteris. Nepiktai ir negarsiai. Lengvai. Ir nuėjo lengvai. Tarsi kas nunešė.
    Antanas suskubo iš paskos. Jau matė Vasilisą žydinčioj pievoj ar saulės nutviekstą  skaidriam upės vandeny.
    Jis sėdėjo kambaryje prie stalo ir kimšo gardžias vaišes. Moteris jas vis nešė ir nešė. Valgysiu, kol numirsiu, galvojo Antanas, kad tik galėčiau matyti ją ir ieškoti tos linijos, paprastos linijos, kuri išsakytų ir parodytų Vasilisą. Lengvutę ir gražutę. Tarsi vėjo pakeltą plunksnelę.
    Kieme vaikščiojo žilagalvis Vasilisos senelis. Pikta veido išraiška. Sukumpęs per kelius ir liemenį. Vilkėjo senu švarku ir plačiomis kelnėmis. Atrodė gan juokingai.
    - Pailsėt atvykai? - paklausė.
    - Taip, - tarė Antanas. - Rytoj imsiuosi darbo.
    Sakė, o matė einančią Vasilisą. Ėjo ir ėjo. Kaip banga. Lengvai, baugščiai. Dieve mano, mąstė Antanas. Ar išeis kada ta linija? Galvojo: jos nepriprašysi; ji bugšti kaip stirnutė.
    - Kaip dirbti? - stebėjosi senelis. - Nei šis, nei tas.
    - Gal šis tas ir išeis.
    Rytą Antanas atsikėlė anksti. Medžių viršūnės kraujavo nuo skaudžiai raudonos saulės. Dūzgė bitės rugiuose. Miške nerimo paukščiai.
    Dailininkas įsitaisė pačiame kiemo viduryje. Pasistatė molbertą, dažus. Prisegė drobę ir sustojo. Sustojo ne tik veiksmai, bet ir mintys. Ne, mintys nesustojo, jos judėjo toliau, bet toli nuo molberto, nuo tapymo; jos nežinojo, ką tapyti. Antanas nematė jokios linijos. Tik vienodai pilką dėmę. Vyras supykęs susirinko mantą ir grįžo trobon. Kambary buvo tik senelis. Jis ilgai žiūrėjo į Antaną ir žinojo, kad šis tas neišėjo. Žinojo ir tylėjo. Paskum abu gal lyg išgirdo žingsnius. Gal ir neišgirdo, o pajuto. Pakvipo šviežiu pienu. Vasilisa vis stovėjo; tai ji ir kvepėjo šviežiu pienu.
    Senelis ištarė:
    - Antanai, grobk ją, kol laisva.
    - Niekus kalbi, - pasakė Antanas ir išėjo.
    - O tu ko miegi? - pyktelėjo senukas.
    - Niekus kalbi. Antanas teisus. Niekus, - sutiko Vasilisa.
    Kieme jo nebuvo. Moteris nuėjo į pamiškę. Antanas stovėjo atsirėmęs į pamiškę. Kai Vasilisa priėjo, jis pagalvojo, jog dabar reikia paprašyti.
    Moteris palietė jo petį ir pamažėle prisiglaudė prie vyro kūno. Antanas ištarė prašymą. Ji išsigando. Ir tapo kita. Suglebusi, apsunkusi, pablyškusi. Nebeliko gražios lengvos Vasilisos. Vyras pagalvojo: o kur tikroji Vasilisa? O jei rytoj ji taps dar kitokia, ką aš be nutapysiu?
    Galvojo: kas įsibrovė į jos vidų ir ją pakeitė? Gal baimė? Gal prašymas?
    Antanas apkabino Vasilisą. Bučiavo jos lūpas. Pro jas veržėsi tyli slogi aimana.
    Moteris verkė. Ir jai paliko lengviau. Antanas tebebučiavo ir tebeglamonėjo Vasilisą, kuri vis keitėsi ir keitėsi. Ji tapo vėl graži ir lengva. Ėmė šypsotis ir šypsotis. Antanas išvydęs ankstesnę Vasilisą, atšlijo. Ji dabar buvo stipri. Jis stengėsi nebegalvoti apie prašymą, nors žinojo, kad rytoj ar poryt vėl jį ištars.
    Jie tebežiūrėjo vienas į kitą. Stovėjo šali, atsirėmę į medį. Buvo ramu ir gera.
    Vakare Vasilisa paskambino tėvui:
    - Koks yra Antanas?
    - Patiko? - šypsojosi tėvas. - Žinau, kad patiko.
    - Geras ar blogas žmogus?
    - Geras, - nedvejodamas atsakė tėvas
    - Aš jam būčiau gera žmona?
    - Tu būtum maža ir lengva jo moteris.
    - Šaipaisi. Gal su Antanu būsiu laiminga.
    - Ir gerai, Vasilisa.
    Kambaryje nebuvo tamsu. Pro langą krito įžambi mėnulio šviesa. Vasilisa stovėjo nuoga ir apžiūrinėjo save veidrodyje.
    - Cha, - nusijuokė. - Aš graži. Todėl jis ir paprašė.
    Ji mintyse išmetė veidrodį ir jo vietoj pastatė skvarbias Antano akis. Būtinai skvarbias.
    - Ne, - pasakė Vasilisa. - Niekuomet, Antanai. Žinau, tai nėra baisu, nėra negražu. Tai žmogiška. Bet niekada.
    Staiga kažkas šmėkštelėjo už lango. Ji prisiglaudė prie stiklo. Akys skverbėsi į tamsą, tačiau nieko neišvydo. Pasirodė, pagalvojo.
    Antanas stovėjo per kelis žingsnius nuo lango. Tarsi pakvaišęs. Mintys lėkė lyg pašėlusios. Jas raižė skaudžiai raudona, lyg deganti linija; ji atsispindėjo Antano akyse. Jis vis netikėjo, jog tai TA linija! Vyras užsimerkęs, trynė ir trynė akis. Linija vis tebedegė.
    Vasilisą pažadino riksmas. Kieme tampėsi senelis su Antanu. Jie šaukė vienas kitam.
    Lauke išvydo apverstą molbertą, ištaškytus dažus, sutraiškytą paletę.
    Ji pastatė paveikslą ir pagalvojo: tarsi save. Paskui, ištiesusi ranką, palietė drobę. Bijodama, varžydamasi. Vasilisai atrodė, jog pirštų galiukais sruvena nuogo kūno šiluma; kad nuo prisilietimo šiurpsta oda.
    Drobėj buvo ji. Apgaubta melsvos ir šaltos šviesos. Stovėjo nuoga prie veidrodžio ir grožėjosi savo kūnu. Kaip vakar. Vasilisa pagalvojo apie šmėkštelėjimą už lango. Ji atsisuko į besipešančius ir tik dabar išgirdo:
    - Paleistuvystė! - šaukė senelis. Vis norėjo nusigauti prie paveikslo. Antanas atkakliai jį laikė ir šaukdamas:
    - Tai ne paleistuvystė! Tai grožis!
    - Jam grožis pliką užpakalį teplioti. Paleistuviai!
    Vasilisa dar sykį pasižiūrėjo į paveikslą ir sušuko:
    - Baikit!
    Keista, bet vyrai nustojo tąsytis.
    - Kas tai? - paklausė moteris, rodydama pirštu į molbertą.
    - Paveikslas „Vasilisa gražioji“, - atsakė Antanas.
    - Ne! - riktelėjo senukas. Jis pripuolęs prie molberto, stvėrė jį ir purtydamas iškėlė į viršų. - Čia Vasilisa paleistuvė!
    Ir norėjo trenkti paveikslą į žemę, bet kažkur prapuolė jėgos, pyktis, rankos suglebo, sulinko ir karojo lyg negyvos, tarsi vielgabaliai. Molbertas pamažu išslydo iš atgniaužtų pirštų ir smigtelėjo žemėn. Rankos iš lėto nusileido, paskum save nusitempdamos pečius, suriesdamos juosmenį. Senelis tapo sulinkęs, užguitas, prislėgtas; jis vargiai nukiūtino link trobos.
    Naktį Vasilisa išgirdo beldimą. Ji pagalvojo apie Antaną. Pripuolusi prie lango, pamatė nežinia nuo ko tamsoj žibančias senelio akis.
    - Aš sunaikinau tą paleistuvystę, - sakė senukas ir vis kišo galvą pro atvertą langą, Vasilisa tylėjo; jos kūne šėlo pyktis.
    - Kur lendi?! - suriko moteris ir nustūmė senelį. Jis klestelėjo ant žemės ir suspiegė:
    - Paleistuvė tu! Dabar tikrai paleistuvė!
    Rytą Vasilisa ir Antanas stovėjo kieme prie sudraskyto paveikslo. Drobė buvo smulkiai ir kruopščiai suplėšyta.
    - Pasistengė, - pasakė dailininkas.
    - Gydytojas mano, kad senelį ištiko nervinis priepuolis, - ištarė Vasilisa. - Nereikia tokių paveikslų tapyti.
    - O kokius?
    - Nežinau.
    - Atvažiuosiu dar.
    - Ir gerai.
    Tolo dailininkas; jo pečius svėrė sunkus nešulys. Ten, jau pamiškėj pagalvojo, gal niekada daugiau nebeteks regėti TĄ skaudžiai raudoną liniją.