Mano sesers vaikinas. 5 skyrius.

PYKTIS. 5 SKYRIUS.

Neramiai budėjau prie lango  laukdama Emilės. Mano sesers vaikinas buvo iš tikrųjų keistas  kaip šįvakar pasirodė. Kristina jau seniai knarkė savo autobusiuke. Tėvai irgi. Trebas miegojo lyg užmuštas. Tylėjo visas namas, bet tik ne aš. Slėgė tai,  kad darėsi keisti dalykai. Po kelių minučių išgirdau durų trinktelėjimą. Emilė. Lyg atlikusi savo misiją su palengvėjimu pasinėriau į miego pasaulį,
_______________
Ryte namie nieko nebuvo. Tėvai darbavosi lauke, jiems talkino Kristinos tėvukai. Pati Kristė ramiai drybsojo prie tvenkinio, matyt, laukė manęs. Namie teliko Emilė ir šuo, girdėjau juos svetainėje. Nulipau laiptais žemyn.
- Labas rytas, - pratariau. Sesuo linktelėjo  taip pat. Ji surimtėjo.
- Sveika. Gal nueitum su manimi į rūsį trumpam? - ji paklausė.
Nurijau seiles ir sutikau. Mes nulipome nerimą keliančiais laiptais. Dvasių nepamačiau, tačiau akys pastebėjo geltonuojantį voką. Ir vėl. Kažkas parašė žinutę. Atverčiau vokelį, o ten: ŠIRDIS -  GERIAUSIAS VADOVAS. Nesupratau. Iš pradžių buvo kalbama apie kažkokias nuodėmes ar panašiai, o dabar rašytojėlis nusprendė pakurti apie meilę. Pažiūrėjau į seserį.
- Supranti, kažkas išties viską mato. Vakar nulipau čia tam, kad patikrinčiau, ar nieko nėra. Nieko ir nebuvo, bet aš vis vien pasilikau. Užsigalvojau apie Robertą ir jo keistą elgesį. Nežinojau, ką daryti. Kai jau ruošiausi lipti viršun, suradau štai ką, - pasakė ji. Aha, supratau.
- Manau, kad viską čia daro ta pati bobutė. Ji rodosi man akyse, rašo keistas žinutes, dar ir šnabžda, - pratariau.
- Tu manai, kad tai vaiduoklis? - Ema pakėlė antakius.
- Aha, - sutrikau. Vaiduoklis. Fu.
- Mes turime išsiaiškinti, kas tai, -nusprendė Ji. - Numanau kokiu būdu mes tai padarysime.
Emilė daugiau nieko nepasakė, tik išvarė mane iš rūsio ir užrakino duris. Aš išėjau į lauką  nieko neklausinėdama. Tai jau. Kokiu būdu? Iškviesime ekstrasensą? Dabar mano mintys buvo lyg pašėlęs viesulas. Jos sukiojosi tai pirmyn, tai atgal ir vis trukdė man suregzti ką nors protingo. Priėjo Kristina.
- Labas, -  ištarė ji.
Pamačiusi mano veido išraišką iškart pakeitė savo toną į išgąsdinto žvirbliuko balsą:
–Kas yra?
- Nieko, - pasakiau, bet pagalvojau, kad tiesa bus geriau negu melas. - Nieko, tiesiog Emilė rūsyje surado antrą žinutę. Ji irgi mano, kad čia rašo kažkokia siela. Ji pasakė, jog žino, kokiu būdu ją prakalbinti, bet aš taip ir nesuprantu jos metaforų.
- Dar vienas? Dar vienas lapelis? O kas ten buvo parašyta? -  paklausė.
- Kažkas apie tai, jog širdis yra geriausias vadovas, - ramiai atsakiau. Kažkas apie Robertą. Pala, gal ta dvasia žino kažką ir apie jį? Sunerimau. Pastebėjau Trebą, jis šokčiojo aplinkui mamą.
- Dukryte, būk gera, paduok laistytuvą, mes rožes sodinam, – paprašė mama savo čaižiu balsu.
Rožės. Neramios, iš pažiūros savanaudiškos gėlės, prie kurių reikia taikstytis. Arba ji tave nudurs, arba tu ją nuskinsi. Pasipurčiau, bet atnešiau jai tą vandens bakelį. Nuėjau pažaisti su Trebu. Mažasis šuo paaugo per šias kelias dienas. Keista, bet tėvai jo nenori skiepyti. Ech, mažuli, nepralinksminai tu manęs savo uodegos gaudymu. Mintys vis dar buvo neramios, tyliai zujančios mano smegenyse. Grįžau prie Kristinos, kuri jau tvarkėsi savo mažąjį gultą.
- Tai ką ten tavo sesuo sumanė? -  paklausė ji manęs  prisimerkusi nuo saulės šviesos.
- Na, ji pasakė, kad žino, kokiu būdu reiktų prakalbinti namo dvasią, - paaiškinau.
- Manau, kad žinau, ką ji turėjo omeny, - paslaptingai pridūrė draugė.
Nieko nesuprantančiu žvilgsniu žiūrėjau į ją. Plonytės lūpos persikreipė į ganėtinai piktdžiugišką šypsenėlę, o po to, grėsmingai artėdamos prie mano ausies, sušnabždėjo:
- Reikia išsikviesti dvasią.
REIKIA IŠSIKVIESTI DVASIĄ. Nieko sau pokštas. Tokiais dalykais nejuokaujama. Bet dabar viskas stojo į savo vietas. Žinoma, kaipgi kitaip tu pakalbėsi su namo siela? Pamažu mano rankos atitirpo ir protas pradėjo dirbti. Išsikviesti dvasią. Tai labai pavojinga. Grįžau atgal į savo kambarį. Vis galvojau apie Kristinos ištartą frazę - REIKIA IŠSIKVIESTI DVASIĄ. Dvasią. Nusipurčiau. Draugė nuėjo pavalgyti į savo tėvų namelį, o  aš ją palikau ir vėl išėjau pasivaikščioti į lauką. Mama su tėčiu jau pasodinę rožių krūmus dabar spoksojo į  televizorių. Gerai, jog šiomis dienomis atvyko Kristės tėvai . Bent jau jie nelenda į šiuos paslaptingus reikalus. Norėjau grįžti atgal į namą, bet mane sulaikė vos girdimas pokalbis. Priėjau arčiau. Prie kelio stovėjo mano sesuo Emilė ir Robertas. Jie pykosi.
- Tu ką, manai, kad aš nieko nepastebiu? - piktai šaukė sesuo.
Pasislėpiau už namo sienos.
- Ko nepastebi? – paklausė  Robertas. Jo rankos mosikavo pirmyn atgal lyg vėjo malūnai.
- Tavo elgesys, visas tas keistumas, paslaptys. Juk tavo senelė nėra ligonė ar panašiai, kad nuolat  turėtume lindėti jūsų namuose! 
- Galėtum suprasti, kad tai senas žmogus. Jai sunku, - kiek ramiau paaiškino vaikinas.
- Jai sunku? O nuodyti man gyvenimą  lengva? - šaukė Ema.
Nuodyti jai gyvenimą? Suklusau.
- Patylėk, Emilija.
- Emilė! Penkis kartus tau sakiau, jog esu Emilė! - jau visiškai pakvaišusi klykė mano sesuo.
- Emile, apie tai niekas neturi žinoti, supratai? Tu niekam nieko nesakysi. Ji atsiprašė tavęs, baik tai, arba man teks tau padėti.
Roberto balse išgirdau grasinimą. Nejudėjau, sustingau. Bijojau, kad jis ko nepadarytų Emai.
- Suprantu, Robertai, bet man sunku. Man sunku niekam nieko nesakyti. Aš nenoriu dalyvauti jūsų užmačiose. Manau, mes turėsime išsiskirti, - pasakė ji liūdnai.
- Ne, nenoriu, Ema, aš tave… myliu, -  maldavo Robertas.
- Aš irgi, bet… Negaliu toleruoti tavo senelės elgesio. Iki, -  pasakė ir atsigręžė mano pusėn. Ji artėjo link namo. Išsigandau ir paskubomis nulėkiau vidun.
- Amelija, noriu tavęs paklausti vieno dal... – ėmė šaukti  nežinia  iš kur atsiradusi Kristė. Aš priglaudžiau pirštą prie lūpų prašydama jos nutilti. Po kelių akimirkų į namus įėjo Ema. Jos akyse spindėjo ašaros. Nusprendžiau nelįsti  ir nuėjau į savo kambarį. Trebas gailiai cypė. Matyt, buvo alkanas. Kristė atsisėdo ant mano lovos.
- Kas jai atsitiko? -  paklausė.
-  Manau, kad išsiskyrė su Robertu, - paaiškinau.
Kristė prisidengė burną rankomis, o  po kiek laiko paprašė manęs, kad nueičiau paguosti sesers. Taip ir padariau.
Pasibeldus į duris niekas neatidarė. Atsargiai jas pravėriau. Keista, buvo neuždaryta. Emilė gulėjo ant lovos įsikniaubusi į pagalvę ir verkė. Atsisėdau šalia ir paglosčiau jai nugarą. Ji lyg nieko nepajuto.
- Nagi, Ema, ko tu verki? - paklausiau  apsimesdama kvailele, kad nieko negirdėjau.
- Aš… aš… - kniūkčiojo ji pro ašaras. - Aš išsiskyriau su juo ir man labai blogai…
- Nesijaudink, kad ir kas  bebūtų, viskas išsispręs, - toliau guodžiau ją.
- Neišsispręs! - dabar ji pažiūrėjo man į akis. Juodas tušas varvėjo nuo jos akių. - Nieko jau nebebus taip, kaip anksčiau! Eik.
Klusniai išėjau iš jos kambariuko, nes nebenorėjau klausytis verksmų ir galų gale pati pravirkti. Galiu ją pagirti už sveiko proto nepraradimą išsiskyrus su tuo keistuoliu, bet negaliu į ją žiūrėti, kai ji tokia… sugniuždyta. Nenumaniau, ką man daryti. Nuėjau į lauką, o ten…