Nors šias...

Tą rytą nusileidau smelėtu krantu jūros linkui. Vaiski saulė bei giedras dangus net nepriminė praėjusią naktį šėlusios audros. Tiktai šlapiame smėlyje išbarstytos kriauklelės, smulkūs akmenėliai, bei jūros sąmanos-tarsi lyg nebylūs liudininkai bylojo apie tai.
Kvėptelėjęs dregme prisotinto oro, basomis kojomis nušlepsėjau jūros pakrante tolyn.
Žaismingai šokinėdamas per bangas, staiga ištirpstančias gelsvame smėlyje, kur-ne-kur išvysdavau naktį, audros metu bangų pakrantėn išplautas nuostabias jūros žvaigždes. Kiek paėjęs regėdavau jų daugiau ir daugiau. Kai kurios jos netgi judėjo-ropojo jūros link. Kitos-tarsi lyg mojo, šaukė, kvietė savo rubino spalvos kojelėmis padėti. Dar kelias pastebėjau apdžiūvusias, keistai susirangiusias, matyt jau nebegyvas. Saulelė kilo vis aukštyn ir aukštyn. Ji taip negailestingai kepino, o ir smėlis kaito su vis kiekviena akimirka.
Pasilenkęs, pirštais suspaudžiau gruoblėtą, bet dar gyvą jūros žvaigždę. Kiek įbridęs gylyn į jūrą, švystelėjau ją tolyn, tolyn. Vanduo supleškėjo, o ji paniro ir nusileido jūros dugnan. Tai jos namai. Namai iš kurių audros metu ji buvo išmesta į krantą.
Nieko nelaukęs, sliuogtelėjęs pakrantėn čiupau ir antrą, trečią, kitą, po to dar vieną. Man taip pagailo tų keistų jūros būtybių, taip spaudė širdį, o jų buvo tiek daug. Taip keista, o juk anksčiau jų net nepastebėjau.
Šalimais įrengtoje pavėsinėje, sudedamoje pliažinėje kedėje, jauna mama stebėjo netoli jos bežaidžiančią savo mažą mergytę. Staiga, stumtelėjusi savo žaislus į šoną ir žengtelėjusi artyn, rūpestingu klausiamu žvilgsniu maža mergaitė stebėjo mano veiksmus. O aš rinkau žvaigždutes, šokinėjau per bangas ir mėčiau jas atgal tolyn į gilią putojančią jūrą.
-Kodėl jūs jas mėtot, juk šitiek jų daug, -išgirdau už savęs vaikišką jos balsą.
Suktelėjęs galvą į šoną išvydau dvi smalsias mėlynas akeles, klausiamu žvilgsniu akylai stebinčias mane.
Aš nusišypsojau, ištiesęs delną ir jūros žvaigždę jame, tariau:
-Pažvelk į ją mergyt, juk ji gyva. Gyva taip kaip ir tu, taip kaip ir aš-gyva! Ir jos namai-tai jūra begalinė. Audros metu ji buvo išmesta, tamsioj nakty ji iš namučių buvo išvaryta ir be vandens numirt ji buvo palikta. Ir tiktai tu-tik aš mažyt, mes jai gyvybę galim sugrąžinti. Ar supranti mergyt, nors ši žvaigždė taip kaip ir tu tokia, tokia mažytė...
Staiga ji pertraukė mane ir sušuko:
-Aš myliu ją! Aš myliu tą žvaigždutę... Juk jos širdelė tokia maža ar ne?
-Taip, taip, -paglosčiau jos švenius plaukus, -širdelė ir tava maža, o kokia meilė begalinė.
Tada bristelėjęs iki kelių švystelėjau mūsų mylimą žvaigždutę tolyn į jos gimtuosius namučius.
-Bet man mamytė sakė, jog jų šitiek daug ir, kad visų jų neišgelbėsi... Mes atėjom vat iš tos pusės, -savo maža rankele ji nurodė priešingon man pusėn, -o jų šitiek daug ana ten prie tos uolos...
Tada aš priklaupiau ant vieno kelio, pažvelgiau į jos vaikiškas akeles ir tyliai jai tariau:
-Tavo mamytė, mergyt, teisi. Visų jų neišgelbėsi, tačiau išgelbėkim nors šias...


Rugsejo 26, 2008
Illinois, Bartlett
U. S. A