Netikite?

2010 03 15

Paskutinis lašas...

Kai draugas išduoda
        Sukyla pyktis pralenkiantis
        Viską, net save,
        Net pasaulį, net, kažkur
        Išnykstantį laiką.

Tai – dovana prilygstanti
Atgimimui.

Netikite?

Kai padedi bičiuliui,
Nieko nesitikėdamas,
Tai – spąstai, nes
Pasijautus išduotam
Prisimeni, jog atidavei
Širdį.

    Nekalbėkime...

Su tais, kurie spjauna į
Veidą, nes tai prilygsta
Gaisro nusiaubtai pievai,
Kuri privalo toliau tarpti
Su visais
Ištirpusiais žiogais,
Su visomis išdžiūvusiomis
Pievos akimis. Su sudriskusiais
Drugiais ir išnykusiais daigais,
Tai – taip panašu į
Pamirštą žmogų,
Į debesuotus mėnulio
Skruostus...


Vienas paliktas su savo
Beprotybe,
Su savim;

Su kerais tų nežinomų
Dykynių, kurios plyti
Žmonėse ir, iš kurių
Dažnai išsivadavimas,
Tai – paskutinis žingsnis
Blėstančios žiemos
Skruostų kaitrai.