Vieno mėnesio skausmas

Londonas. Ech, gražus miestas, bent jau centras. Mano butukas toli nuo centro, taigi pradėjau naują gyvenimą vargšų kvartale. Gyvenimo pradžia mane slėgė, tačiau įpareigojo siekti tikslo. Apie tai svajojau dar Lietuvoje. Noriu tapti rašytoju. Nusipirkau daug rašalo, baltų lapų ir kibau į darbą.
Hmmm... Kaip šią knygą pavadinti? Blemba, nėr minčių... Aha, ją kūriau vieną mėnesį, taigi ir pavadinsiu „Vieno mėnesio skausmas“.
xxx
Išaušo rytas, dar tik gaidžiai pradėjo giedoti, o aš jau velkuosi švarką ir galvoju, ar šiandien teks pamatyti tave. Lyg perskaičiusi mano mintis, saulė žaismingai įsiskverbia pro mažą užuolaidų plyšį. Jas vakar užtraukiau paskubomis. Atsimenu, vakar sėdėjau prie stalo lyg numirėlis ir liūdėjau. Suprantu, jog tą dieną sumoviau per dvi valandas. Ir žinote, kas mane skyrė nuo numirėlio, - ašaros. Aš išspaudžiau sunkias ir deginančias skruostus ašaras. Mano skausmingus apmąstymus sudrumsčia saulė, dabar ji šviečia tiesiai man į veidą.
Nieko nelaukęs čiupau paltą, užsimečiau kuprinę ant pečių ir nukabinęs nosį pasukau mokyklos link. Slidus kelias neleido užsimiršti ir nuklysti į vakar  dieną, jis mane vertė mąstyti apie šiandieną, tačiau nelabai norėjau tai daryti, bijojau paskęsti prisiminimuose, tiksliau fantazijose...
Fantazijų pasaulis, kuriame labai mėgau gyventi, šiandien neviliojo, priešingai, jis mane baugino. Gal dar kokį dešimt  minučių lyg nerangus valkata šlubavau į mokyklą. Atidaręs duris pastebėjau, jog pamoka jau prasidėjo, nes fojė buvo tuštutėlė. Greit nulėkiau į rūbinę, kurioje ilgai kovojau su paltu. Po atkaklių grumtynių teko pajusti šiokį tokį pergalės skonį - paltas jau patogiai kabojo rūbinėje.
Pamoka. Keista, atidaręs biologijos kabineto duris išvydau tylą. Taip taip, tylą. Visi tylėjo ir spoksojo į mane. Nesupratęs, ką tai reiškia, tyliai ir žvalgydamasis į visas puses slinkte slinkau prie savo suolo. Klestelėjęs į suolą išgirdau silpną, ploną balselį, kuris sklido iš Saros lūpų, - ji yra mokytoja, kuri mėgsta išsilieti ant mokinių, - tik šį kartą ji elgėsi kažkaip neįprastai.
- Ponaiti Domai, džiaugiuosi, jog pagerbėte mus savo apsilankymu, - ji papurtė galvą lyg netikėdama tuo, ką pasakė. Įkvėpė oro ir toliau postringavo:
- Domai, Domai, ar tu žinai, ką mes veikiame per biologijos pamoką? Jau seniai čia nesi buvęs.
- Jums taip pat labas rytas, mokytoja Sara, - džiugiu balsu sušunku.
- O, tikras princas, tik gaila, kad be karūnos ir be kuprinės.
- Greit apsidairau ir suprantu, jog ji visiškai teisi, tikriausiai kuprinę palikau rūbinėje.
- Taigi, Domai, - tęsia ji toliau, - kokia proga jūs mus aplankėte?
- Matote, Sara, aš įsimylėjau jus ir būčiau miręs, jeigu jūsų nebūčiau vėl pamatęs savo stiklinėmis akimis, - atkertu su sielvartu ir dirbtiniu susižavėjimu.
Visa klasė nusikvatojo ir ėmė šnibždėtis, tikriausiai todėl, kad jie patikėjo mano vaidinimu. Pažvelgiu į Sarą, o ji stovi lyg nieko nebūtų girdėjusi ir tęsia beprasmį pokalbį toliau.
- Domai, ateik atsakinėti, - ir pamoja man ranka. -  Išvardink visus žmogaus kaulus ir paaiškink,  kaip reikia auginti nenuvystančią rožę Klarisą.
Aš stryktelėjau iš savo vietos ir kaip kulka nulėkiau prie lentos. Mane net juokas ėmė nuo jos klausimų, jie buvo tokie lengvi ir aš  atsakydavau akimirksniu. Jau atrodė, jog tie klausimai nesibaigs. Netikėtai ji ištarė:
- Domai, dabar  bus paskutinis klausimas, į kurį turėsi atsakyti per penkias sekundes, aišku?
Aš linktelėjau, bet šį kartą užuodžiau klastą, tikriausiai įklimpau iki ausų. Dar norėjau pagalvoti, kur  ji suka, tačiau  išgirdau klausimą:
- Ar tu įsimylėjai mano dukrą?
Visiškai sutrikęs, išsigandęs aš pažvelgiau į ją. Ji lyg niekur nieko sėdėjo patogiai krėsle ir patenkinta savimi šypsojosi lyg arklys. Tačiau pamačiusi, jog mano lūpos surakintos, spygtelėjo, jog eičiau  į savo suolą.
Sėdėdamas suole šiek tiek drebėjau ir žvilgčiojau į savo suolo kaimynę. Ji buvo kresna, tačiau graži, pasižymėjo aštriu protu bei geru liežuviu. Įžūliai žvelgė į mane, tiksliau spoksojo, ir tada mano kraujas užvirė. Supratau, jog ji mane skenuoja, tikriausiai nori sužinoti, kokį šūdą aš čia malu per biologijos pamoką. Tačiau nespėjusi padaryti išvadų susigėdo ir nusisuko. Ech, tikriausiai mano, jog aš keistas ir tikriausiai kvailas. Nors man jau vienodai šviečia, nes tokiu mane laiko visa mokykla.
Suskambėjus skambučiui nėriau lauk pro duris, skubėjau pasiimti kuprinę, kurią palikau rūbinėje. Ten išvydau tikrai šiurpų reginį: dešimtos klasės rūbinėje laižėsi Garis su Miša. Fui, šlykštu, juk visi juos čia gali užklupti, bet papurčiau galvą ir nieko nesakęs žvalgiausi, kurgi ta mano kuprinė. Pačiupęs ją nuėjau į fojė, kur tikėjausi susitikti  mokyklos pažibą, gražuolę Diarą. Ji man nė velnio nerūpi, bet ji turi mano sąsiuvinį su išspręstais algebros uždaviniais. Akys klaidžioja visą amžinybę, tačiau Diaros nėra. Nieko nepešęs kulniuoju į kitą pamoką, nes šurmulį perskrodė šaižus skambutis.
Taip kaip  pirmą pamoką iškenčiau ir visas kitas, kaip pajacas.
Jau temo, kai pajutau keistą traukimą namo, jutau, jog kažkas nutiko..  Nespėjęs įeiti į rūbinę, išgirdau pažįstamą balsą. Kampe tyliai šnekėjosi dvi panelės: Miša, kuri rytą čia laižėsi su Gariu, bei jos geriausia draugė Klara. Nejučiomis priėjau prie jų ir garsiai bei iškilmingai pasisveikinau.
- O, sveikas Domai, - ištaria Klara, - kaip sekasi su Herodite?
Šis tiesmukiškas klausimas mane nustebino ir priminė biologijos mokytoją. Klara buvo drovi mergaitė, bet šįkart  pasielgė įžūliai, tikriausiai mane nori sugėdinti, nes aš įsimylėjęs iki ausų Heroditę ir truputėlį prie jos lendu.
- Tiesiog fantastiškai, - su šypsena lūpose tariu, - mylimės, dainuojam bei viską fotografuojam.
- Cha, tu dar jos net pabučiavęs nesi, - pasišaipo Miša, - tikriausiai to net daryti nemoki.
- O, kas prašneko, panelė Miša, kurios liežuvis dažniau būna  Gario gerklėje nei  pačios burnoje.
Ši labai įsižeidė ir ranka mostelėjo Klarai eiti. Jos nulėkė koridoriumi į tualetą. Aš susmukau ant suolo, kur prieš porą akimirkų sėdėjo Klara. Pradedu svarstyti Mišos žodžius. Hmm, tikriausiai neteks paragauti jos lūpų skonio, per daug kvailas  ir nedrąsus esu.
Mano svajones nutraukia balsas prie pat ausies.
- Labas, Domai, - valiūkiškai ištaria Heroditė.
Net pašiurpstu. Prieš sekundę apie ją mąsčiau, o dabar ji stovi tiesiai prieš mane ir šypsosi. Aš  tik dailiai nusišypsau ir, kad nepasirodyčiau visiškas mulkis, pasisveikinu.
- Labas, Herodite, - paduodu ranką. - Kodėl namo dar netrauki?
- Domai, koks tu kvailutis, juk mano autobusas atvažiuos tik po valandos.
- Sakai, pūki? - naiviai nusišypsau.
Ji grakščiai liuokteli ant suolo ir sėdi šalia. Imu sukti smegenis, nežinau, ką daryti, gal apkabinti, o gal ką nors pasakyti. Niekaip neapsisprendžiu ir ji nutraukia tylą:
- Kaip tau šiandien sekėsi pamokos?
Nepagalvojęs lepteliu:
- Šūdinai. O tau?
- Man tai norm, tik tie mano klasiokai.
- Ta prasme, gerbėjai, - nusijuokiu, bet palieku kvailio vietoje, nes ji piktai dėbteli į mane.
- Gal gali palydėt iki rūbinės, - staigiai užklausia, - man reikia pasiimt kuprinę.
Nieko neatsakau, tik linkteliu pritariamai. Rūbinėje ji ima kažką šnekėt, aš nekreipiu dėmesio, galvoju, jog ji šiaip šneka - lyg fonas. Ji nutyla ir žiūri į mane. „Velniava, ką daryt, gal pabučiuot, velnias, kokia ji graži, po šimts pypkių, bučiuok ar šnekėk, “  - tyliai sau  pasakau.
- Kur tavo kuprinė? – garsiai paklausiu.
- Ant  peties, nepastebėjai? Ji visą laiką čia ir buvo, - šelmiškai pažvelgia į mane.
Ir tikrai ant jos peties buvo kuprinė, tai ko, po galais, ji mane nusiviliojo į rūbinę? Sekundėlę pagalvojęs suprantu. Vieną akimirką nudžiungu, kitą jau virpu kaip lapas, bijau ir nežinau, ką daryti. Taip man bemąstant, ji sako:
- Man jau laikas, bay bay, -  nusišypso, bet matosi, kad dirbtinai.
Nuleidęs galvą suklumpu ant žemės, norisi verkti, bet vyriškas kraujas neleidžia to padaryti. Kokias penkiolika  minučių taip ir sėdžiu ant žemės, kol užplūsta vėl tas keistas jausmas apie namus. Greit atsistoju, užsimetu paltą ir nurūkstu namo. Parėjęs viską randu savo vietose. Apmovė mane intuicija. Neatlaikęs įtampos griūnu ant lovos ir išplaukiu su sapnais. Velnias, vėl tas pats sapnas. Aš apsikabinęs Heroditę kažką jai šnibždu į ausį, ji atsisuka, užneria rankas man ant kaklo, pakreipia galvą ir nusišypso, lūpos artėja, artėja ir ilgas, svaigus bučinys. Saldumas užlieja kūną, ne toks, kai suvalgai saldainį, o toks šiltas saldumas, kuris sušildo kūną ir liepia  širdžiai sustot ir pasigėrėti šia akimirka.
Prabundu ir apsižvalgau, gal kartais išvysiu Heroditę, bet veltui, juk tai buvo tik sapnas, kuriame ji buvo mano. Toks stiprus skausmas perveria širdį, tai skausmas, kai reikia atsisveikint su mylimąja iš sapno. Velnias, kaip sunku tai padaryti.
Gal dar kokį pusvalandį prasivarčiau lovoje galvodamas apie Heroditę. Vėliau puoliau ruošti namų darbus, o jų buvo daug, net visas meiles teko pamiršti. Trumpa vakarienė, dar spėjau užmest akį į el-paštą ir kritau į lovą su viltimi, jog susapnuosiu ją, svajonių merginą.
Pramerkiu akis, jau rytas, bet saulė šįkart nešvietė į mano mažą kambarį, nes užuolaidas vakar užtraukiau aklinai. Dar guliu lovoje kokias penkias minutes, kol iš apmaudo pradeda skaudėti širdį. Šiandien juk pirma fizika, dar prieš metus iš šio dalyko neturėjau sau lygių, o dabar aš esu autsaiderių sąraše, kaip gali viskas greit pasikeist.
Čiumpu kuprinę ir stoviu prie durų. Giliai įkvepiu koridoriaus kvapo, lyg jis būtų paskutinis draugas, su kuriuo reikia atsisveikint. Greit atostogos, nauji metai, bet, visų pirma, Kalėdos, į kurias šiais metais dedu dideles viltis. Beįsisiūbuojančias svajones nutraukia liūdesys. Kai galvoju apie šventes, visada užplūsta liūdesys. Rūkte nurūkstu į mokyklą, tarsi galėčiau pabėgti nuo liūdnų minčių.
Rūbinėje vėl Garis ir Miša. Šįkart jau neištvėriau.
- Kaip gražu. Gal ir mane prijungtumėt prie gerklės laižymo, - bet atsakymo nelaukiu, tik pašaipiai vypteliu ir pakabinęs švarką neriu lauk iš rūbinės.
Jau norėjau įlįsti kur nors į nuošalesnį kampelį, bet išgirdau savo vardą.
- Domai! Kaip gyvuoji, - išsišiepęs iki ausų paklausė Harčis.
Jis buvo geras draugas, kuris visada mane palaikydavo, nesvarbu, ar aš teisus, tačiau buvo suktas kaip žydas, nepraleisdavo progos užsikalti pinigo ar ką nors išdurti.
Jis atrodė laimingas mane pamatęs ir jo didelė, raumeninga ranka suspaudė manąją pasveikint su nauju rytu.
- Sveiks, Harči, - silpnai jam atsakiau.
- Na, drauguži, pralinksmėk, - pamatęs, jog nereaguoju į jo žodžius, puolė linksmint. - Kas nutiko? Gal kas į akį įgnybo?
Po šių jo žodžių prisiverčiau nusišypsoti, nes tikrai tai buvo sąmojingas juokelis.
- Kaip miegojai? Sapnavai kokią gražuolę, pavyzdžiui, mane? - garsiai nusijuokia Harčis, priversdamas visus atsisukti į jį.
- Aha, sapnavau. Tave!
- Smagu girdėti. Ei, klausyk, turiu lėkti, nes manęs mergaitė laukia, - nueidamas dar spėja parodyti porą grimasų.
Pasuku fizikos kabineto link ir išvystu Heroditę. Ji stovi būryje merginų, kurios be perstojo kalba. Kartas nuo karto visos garsiai nusikvatoja. Heroditė šneka labai įsijautusi, tik pamačiusi mane ji nutyla. Trumpam. Kresteli plaukus ir tęsia niekada nesibaigiančias panelių kalbas, į mane daugiau  nebežiūri.
- Domai, Domai, - man per petį trinkteli Garis.
- Kas yr? Ko nori? - staigiai ištariu, tikėdamasis, jog jis atstos.
-  Prilaikyk truputį liežuvį, - piktai pasako ir neleisdamas įsiterpti tęsia toliau, - man Miša sakė, jog vakar ją  įžeidei ir  šiandien rūbinėje vėl pakartojai tą patį.
- Man nusišvilpt ant jos, kaip ir ant tavęs, - pasisuku eiti, bet jis mane sulaiko pačiupdamas už peties.
- Klausyk, asile, neversk manęs imtis fizinės jėgos!
- O tu tokios turi? - piktai klausiu.
Nespėjęs suprasti, kas įvyko, aš jau guliu ant žemės su kruvina nosimi. Tik po sekundėlės išgirstu tarsi iš dausų ataidintį garsą.
- Ką ten sakei, Domai? - šypsodamasis ištaria Garis, bet po akimirkos jo mimika pasikeičia. Ji tampa išsigandusi ir perkreipta iš skausmo. Garis krenta kaip bulvių maišas ant žemės ir susiėmęs už nugaros pradeda nervingai spurdėti. Dar porą sekundžių nesuprantu, kas privertė Garį kristi ant žemės, bet pakėlęs akis pamatau galingą kūną, kuris  pasiruošęs smogti dar vieną smūgį. Tai  Harčis.
- Harči, liaukis! - sušunka jam už nugaros Eurifėja. Ji Harčio mergina.
- Euri, nesikišk, - piktai pasako Harčis, - tau viskas gerai, Domai?
- Kaip čia pasakius, - nusivalau kraują, kuris teka iš nosies, ir gulėdamas sakau, - būna ir geresnių dienų.
Nespėju daugiau nieko pasakyti tik girdžiu, kaip mokytojai bara Harčį, ir dar spėju pamatyti Heroditę, kuri su pasibaisėjimu žiūri į mane. Jai apskritai nepatinka kraujas, bjaurisi juo. Dabar aš vėl jaučiuosi kaip idiotas, nes Heroditė nesusilaikiusi nusisuka ir nubėga.
Mane paima už alkūnės mokyklos seselė ir veda į savo kabinetą, tikriausiai sustabdys kraujavimą iš nosies. Spėju pamatyti, kaip mokyklos direktorius nusiveda Harčį ir Garį į savo kabinetą. Man juoką kelia Gario eisena, jis eina kaip senis, susilenkęs ir susiėmęs už nugaros.
Manęs nedomino, kas vyksta aplinkui, ir gal tik po valandos supratau, jog esu ligoninėje. Tyliai nusikeikiu, nesuprantu, ką aš čia, po velnių, veikiu? Į šį klausimą greit atsako slaugytoja - smegenų sutrenkimas.
Dvi dienas slampinėjau iš kampo į kampą, nervinausi, nes slaugytojos neleisdavo ir to daryt. Bet išaušo diena, kai atėjo šiems suvaržymams galas, - mane išleido namo.
Namai namučiai. Jau dvi dienas aš juose po to, kai ištrūkau iš to dvokiančio kalėjimo, kuris atbukino smegenis. Gerai dar, kad greit sustiprėjau.
Spjoviau į viską ir nuėjau į vonios kambarį. Pasižiūrėjau į veidrodį ir... ir..., atrodo, nepatikėjau tuo,  ką matau. Pažvelgiau atidžiai į savo veidą ir iškart supratau, kodėl neturiu merginos ir kodėl turiu tiek mažai gerų draugų, viskas pasidarė aišku.
Mano veidas, švelniai tariant, buvo negražus, oda stora, spuoguota, akys pavargusios. Visą laiką galvojau, jog mano akys atrodo protingos ir gan meilios, bet dabar jos buvo tarsi kvailo gyvulio, kuriam net nevertėtų jų turėti. Skausmas pervėrė širdį, užgulė tarsi akmuo, įkaitęs iki raudonumo. Šis skausmas neapsiribojo vien širdim, jis kilo aukščiau, tarsi kieno valdomas, vis sukiojosi mano kūne, priversdamas pravirkti.
Nekęsdamas savo atvaizdo veidrodyje nėriau lauk iš vonios, kritau į lovą, norėjau užmigti ir daugiau nebepabusti. Tačiau, kaip tyčia, užmigti nesisekė. Pajutau pasiutusį alkį ir nustypčiojau į virtuvę.
Virtuvėje apgailėtinas vaizdas. Prabangu, tačiau negražu. Ją sukomplektavo mano mama, kuri jau mirusi. Gyvenu vienas, atrodo, daug tvarkaus, bet nesu dar įgudęs, kaip mama. Ji visus namus sutvarkydavo vos per dvi valandas, o aš, bjaurusis ančiukas, vargstu keturias valandas. Didelis skirtumas tarp dviejų ir keturių valandų, bet aš ir nesistengiu prilygti savo mamai, tiesiog tai būtų negražu ir tiek. Atsimenu, kaip ji ruošdavo valgį dainuodama į šaukštą, lyg jis būtų mikrofonas, ir šokdama lyg balerina. Bet, reikia pripažinti, maistas būdavo tikras jovalas.
Rytas. Šiandien jau reikia į mokyklą. Nebuvau ten visą savaitę. Kaip teatras, taip ir mokykla prasideda nuo rūbinės.
- O, Domas, - pasigirsta iš kažkurio kampo, - neatpažįsti? Rimtai, neatpažįsti savo priešo, šunsnuki?
- Atstok, Gari, - ištariu taip rimtai, jog net Garis, vyrų vyras, nutyla ir nebedrįsta atsikirsti. Tačiau jis greit atsitokėja:
-  Tai ką dabar darysi, kai nėra tavo draugelio Harčio šalia?
-  Tikriausiai pabezdėsiu ir vilsiuosi, jog mano dujos tave pribaigs.
- Domai! Kaip šlykštu, - iš už Gario nugaros pasigirdęs balsas priklausė Mišai.
- Žinai, galvoju, jog iš Gario burnos sklinda bjauresnis dvokas, tai šlykščiau, - įkvepiu ir tęsiu galingą kalbą, - bet tikriausiai ir tau ta pati bėda. Toks tokį surado!
Garis žengia du staigius žingsnius į priekį ir jau ruošiasi smūgiuoti, bet nespėja to padaryti, nes aš neįtikėtinai greitu judesiu tvoju jam į korpusą, nelaukdamas, kol jis atsigaus, pašoku į orą ir atlieku suktuką, kuris išjungia Garį. Jis jau gulėjo ant žemės be sąmonės, kai Miša pradėjo šauktis pagalbos.
  Imu giliai alsuoti, nes žinau, kokį pragarą reiks iškęsti pas socialinę pedagogę Flič.
Įdomu, ko ji manęs klaus. Nusprendžiu į visus jos  klausimus atsakyti suktai, pasistengsiu atrodyti kvailas.
Štai ponios Flič kabinetas. Didelės durys, kurios sukelia nesaugumo jausmą, atsiveria ir atskleidžia tikrąjį kabineto grožį. Tiesa, tas grožis - tik gražūs baldai.
Flič buvo sena, žilais plaukais. Ji be galo domėjosi visokiais burtais ir pranašystėmis. Tai kėlė man dar didesnį diskomfortą.
- Domai, tau patinka dangus? - paklausė Flič.
- Mėgstu stebėti dangų, bet bjauriuosi juo, kai tampa niūrus, tačiau man malonius prisiminimus sukelia lėtas žvilgsnis šonan, - pasakau tai todėl, jog ji mane palaikytų kvailiu.
- Ar būna protingų kvailių?
- Ponia Flič, be galo gražus jūsų stalas. Iš ko jis pagamintas?
- Iš beprotystės melo, Domai, - ramiu balsu atsako.
Ji nė trupučio nesutriko nuo mano kvailų atsakymų.
- Domai, ar žinai, kas yra Transhcino menas?
- Pirmą kartą girdžiu tokį žodį, - susiraukiu, nes pradedu bijoti paaiškinimo.
- Tai galios, kurios padės įsiveržti į tavo protą. Tada galėsiu sužinoti, ką manai apie tam tikrus dalykus, pamatyti tavo prisiminimus.
- O jūs žinot, kas yra šikimo menas, Flič?
Sulig šiais žodžiais pajuntu nepakeliamą skausmą galvoje. Kažkas brovėsi į mano smegenis ir net mačiau, ką jos rodė svetimam individui. Fleč pradėjo ieškoti kažko apie Heroditę, neįstengiau paslėpti savo jausmų jai, taigi ji pradėjo dar aršiau narplioti viską apie mano meilę. Fleč mano smegenims uždavė klausimą, kuris nuskambėjo galvoje kurtinamai. „Myli Heroditę? Žmogų, kurio charakterio nepakenti, tau nepatinka jos išvaizda, judesiai, bet visa širdim nori jos. Kodėl, po velnių, Domai, būtent ją  įsimylėjai? “.
Smegenys ėmė dirbti, formuluoti atsakymą. Žinoma, lūpos gali meluoti, bet protų kalboje tai tokiam, kaip man, tikriausiai neįmanoma. Štai pasigirsta atsakymas: „Myliu. Nekenčiu? Keisk nuomonę. Kodėl ją? O kas negerai? “
Staiga svetimas protas išėjo lauk iš manojo.
- Žinai, Domai, tavo protelyje seniai norėjau panaršyti. Mokykloje kalbama, jog tavo mąstymas pats keisčiausias, tačiau, kaip matau, tą keistumą sukelia tik kvaila meilė. Tu bijai tos merginos. Ji tau netinka, bet elkis kaip išmanai.
- Jums aš visiškai pritariu – graži diena, - baigiu šnekėti, stojuosi išeiti, bet Fleč balsas mane sulaiko.
- Domai, aš už tave parašysiu pasiaiškinimą, matai, viską išpešiau iš tavo galvos, baily.
- Šito jau pakaks, sena karve. Nelįsk ten, kur tau negalima, gali nudegti, - ir tada staigiai nėriau laukan pro dideles duris.

xxx
Visą dieną po tų muštynių praleidau namuose. Telefonas išjungtas, durys užrakintos. Atsiribojau nuo pasaulio ir džiaugiausi tyla, ramybe.
Kodėl aš smogiau Gariui. Reikėjo leist jam mane sumušt ir būtų viskas buvę dar geriau, bet, kai esi kvailas kaip asilas, tai taip ir atsitinka.
Mano beprasmius apmąstymus nutraukia miegas. Pabudau daug žvalesnis. Nusprendžiau įsijungti telefoną, atsirakinti duris ir net nusišypsoti sau prieš veidrodį. Pagautas linksmumo sustojau priešais veidrodį ir pradėjau šnekėtis su savo atvaizdu. Man tas atvaizdas pasirodė toks juokingas ir mielas, atrodo, galėčiau su juo žaisti amžinai, tačiau tam sutrukdo telefono skambutis. Tą akimirką, kai pamačiau, kas skambina, mano kraujas sustingo, o po akimirkos pradėjo dar smarkiau tekėti negu prieš skambutį. Skambino Ema, ji mokosi toj pačioj klasėj. Mes ne draugaujam, tik bendraujam telefonu. Dabar raidės „EMA“ ekrane mane gąsdino ir  iškart aš jas palaikiau priešu. Kadangi žinojau, kokia miela ir minkšta yra ta mergaitė, todėl atsiliepiau.
- Labas, Ema.
- Labas, Domai!, - ištaria greitai ir net neatsikvėpusi  tęsia toliau, - kas ten šiandien įvyko tarp tavęs ir Gario?
- Hmm, nieko gero, Ema.
- Kaip tu taip galėjai pasielgt su Gariu, - pradėjo ji lėtai, bet baigė staigiai, - niekšas tu!
Ji padėjo ragelį ir nutraukė tą trapų siūlą, kuris mus dar kiek siejo. Netekau draugės per vieną minutę. Reikėjo jai pasakyt, jog gailiuosi, nors tai būtų ne visai tiesa.
Vėl suskamba telefonas ir lyg koks vabalas aš sudrebu nuo minties, jog laukia vėl nemalonus pokalbis.
- Labas, - ištariu nedrąsiai, vis dar nežinomas, su kuo kalbu.
- Labas, Domai, - tokiu švelniu balsu pasisveikina mergaitė, kurios iškart neatpažinau, - Domai, kaip tu laikais?
- O! Herodite, - jos vardą ištariu liūdnai, - gerai laikaus, kaip tu?
- Baik, Domai, juk tu žinai apie ką aš.
- Taip, žinau, - tyliu tol, kol pajuntu, jog jau laikas kalbėt, - prašau, nesmerk, Herodite, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti.
- Domai! Tu sulaužei Gariui nosį! Manai, tai gerai? Parodei, jog neturi smegenų, vadovaujiesi tik raumenimis ir...
- Liaukis, prašau, liaukis..
- Ne, Domai. Šį kartą pasielgei tikrai kvailai.
- Tikiuosi, tai neatsilieps mūsų bendravimui? - truputį maldaujančiai pasakau.
- Nežinau, Domai, kaip tu taip galėjai?
Po šio klausimo pasigirsta trys pyptelėjimai, kurie reiškia pokalbio pabaigą. Pokalbis baigtas, bet problemos - ne.
Šie du skambučiai mane pribaigė. Į ką kreiptis pagalbos? Niekas manęs nebepaguos, nes tai sugebėdavo padaryti tik Heroditė.
Namai, tušti, tylūs, ir ta tyla pilna šalčio. Kažkas galvoje tarsi sukrutėjo, toks jausmas, jog tai kažkas svetimas. Taip, taip, tikriausiai vabalai mano galvoje gyvena, linksminasi ir šaiposi iš manęs. Gaila, jog nesu meniškos prigimties žmogus, galėčiau parašyti knygą „Vabalai galvoje – mano draugai“. Net pats nusijuokiu iš savo minčių. Ot kvailys, kokių dar nesąmonių sugalvosiu begulėdamas lovoje. Gal kokią nuogą mergaitę reikia įsivaizduot šalia gulinčią... Ne, tikrai debilas esu. Tos mano mintys. Kad man kas galvą praplautų, būtų smagu. Vis tiek krebžda. Tuoj kad žiebsiu tai savo galvai už visas šias nesąmones.
Taip su savimi pykaus valandą, po to neištvėriau ir trenkiau sau į galvą. Padėjo, kaip mat užmigau. Tik mano miegas truko vos dešimt minučių, nes suskambėjo žadintuvas. Nekenčiu žadintuvo.
Keltis man nesunku, tik niekaip negaliu priprasti prie šalčio, kuris sukausto vos išlipus iš lovos. Seniau, kai dar tėvas gyveno kartu, nereikėdavo šalti. Krosnis nuolatos kūrendavosi, būdavo šilta ir jauku. Po motinos mirties jis pasikeitė, nebešnekėdavo su manim apie sportą, nebeaptardavo orų, galiausiai jis išvažiavo pasakydamas, jog pinigų pravedinės kiekvieną šeštadienį. Aš nesupratau vieno, kodėl jis taip krimtosi dėl mamos mirties, juk jie amžinai nesutardavo. Kažkada paklausiau jo tiesiai. Reagavo nekaip, jo ir taip raukšlėtas veidas dar daugiau susiraukšlėjo, akys pritvinko ašarų, o ranka pakilo ir parodė, jog galiu eiti. Man jo reakcija tada buvo visai suprantama, bet tai, ką jis pasakė, pritrenkė:
- Tau gerai, tu jos nekentei. Jos išėjimas tavęs nenuliūdino, neprisivertei nė ašaros išspausti.
Nenorėdamas pyktis nieko neatsakiau, tačiau galvoje sukosi daug minčių. Taip niekada ir nepasakiau tėvui, jog ji mirė dėl mano kaltės.
Į mokyklą einu neramus, nes laukia mokinių teismas dėl įvykio su Gariu. Nuosprendis tikriausiai bus ne mano naudai. Štai dar pora žingsnių ir praveriu mokyklos duris. Vėluoju. Žinau, jog fojė ir rūbinė bus tuščia, bet širdis vis tiek kažko bijo.
- Domai, aš Soteras, - širdis manęs neapgavo. - Ar žinai, kas aš?
- Žmogus, kuris verčia mane vėluoti į pamokas.
- Taip. Bėk į pamokas, bet žinok, Heroditė mano mergina - ir visada buvo. Nepamiršk, Domai, to!
Tas žmogus sušiko man visą dieną, kokią dar dieną - visą savaitę, jei ne mėnesį. Blemba, šūdinai pasijaučiau, todėl sustojau prie pat kabineto durų, už kurių girdėjosi ramus mokytojos balsas. Dar minutėlę pagalvojęs pradariau duris ir netaręs nė žodžio nuėjau į savo suolą, kuriame sėdėdavau vienas. Jau ruošiausi lietuvių kalbos mokytojos antpuoliui, bet veltui, ji net nesiruošė barti ar klausinėti. Mano neilgą džiaugsmą nutraukia jos žvilgsnis, o nuo žvilgsnio neatsilieka ir šypsena.
- Užduotis, - labai garsiai pasako, - tiksliau, dabar bus varžybos. Pakviesiu du mokinius, kurie ekspromtu padeklamuos eilėraščius. Kuris laimės, tam parašysiu dešimtuką. Kviečiu Domą ir Sofiją.
Dabar tikrai esu prigautas, aš lyg mažas vabalas prieš dramblį rungtynėse kas ką sutraiškys.
- Domai, pradėsi tu, - paskelbia mokytoja.
Iš lėto pradedu deklamuoti.
Draugų mintyse,
Bet priešų takuose
Aš  klaidžiojau ilgai,
Ieškojau vilčių,
Bet ten buvai tu, tik tu.
Pamilau aš tave, o tu mane.
Bučiavomės gan trumpai,
Kadangi tu jau užimta.
- Na, visai neblogai, Domai, - pagiria mane mokytoja. – O dabar tu, Sofija.
Tylos etapai tik du,
Vienas tai tu, kitas - išeinu.
Niekados neprašiau sau naudos,
Tu niekada nereikalavai algos.
Po velnių, brangusis,
Dar visai nevėlu,
Pradėkime žaidimą,
Kurį skausmu vadinu.
- Bravo, Sofija. Tiesiog nepakartojama, - pradėjo ją girt mokytoja, nuo kurios neatsiliko mokinių aplodismentai.
Kadangi laimėtojas jau aiškus, nuėjau atsisėsti į suolą. Tyliai klestelėjau į kėdutę ir stebėjau triumfuojančią Sofiją. Jos veidas švytėjo, lūpos virpčiojo. Visą likusį pamokos laiką mokytoja aptarinėjo Sofijos eilėraštį, koks jis gražus, ir tarara, ir blebleble. Suskambėjus skambučiui čiumpu kuprinę ir neriu lauk.
Fojė pamatau Soretą apsikabinusią Heroditę. Mūsų akys trumpam susitinka, bet jau nesvarbu. Iš pradžių kažkas mane pastūmė, o vėliau kirto per kojas. Aš  kritau ant žemės kietai atsitrenkdamas keliais į grindinį. Keliai skaudėjo siaubingai, negana to, diegė dešinįjį šoną, bet dėl Heroditės atsistojau ir, lyg nieko nebūtų atsitikę, nuėjau prie matematikos kabineto.
Pagaliau galiu atsipūsti, nes netikiu, kad kas mane puls prie matematikos kabineto. Iki skambučio, kuris pranašautų pamokos pradžią, liko dar penkios minutės.
Pasigirsta garsus įsakymas:
- Būčiuok knygą, asile!
Štai pora sekundžių ir mano visas veidas kruvinas. Lūžo nosis, tokią išvadą padariau, kadangi ji nefunkcionavo. Negaudė oro. Už tokias pasekmes reikia padėkoti Simui, geriausiam Gario draugui. Šiltas kraujas glosto veidą, o akys ieško Simo. Vos tik jį suradau, tvojau per makaulę.
xxx
- Domai! Kelkis, jau labai ilgai miegi, - pasako nepžįstamas moters balsas.
Visur skauda, bijau net pajudėti. Noriu atsakyti tam nepažįstamam balsui, bet nesugebu nei akių praverti, nei jokio garso išleisti.
- Labas, Domai. Žinau, jog tu be sąmonės ir tikriausiai manęs negirdi, -  klaidingą išvadą padaro pažįstamas balsas, - čia Heroditė. Mane į Klaipėdą atvežė tėvai. Jie žino, kiek tu daug reiški man. Už durų laukia mano mama, ji ypač jaudinasi dėl tavęs. Tu jau dvi savaites komoje ir aš atvažiuoju pas tave, nes myliu, myliu tave.
Po to stojo trumpa tyla, o vėliau pasigirdo raudojimas. Man labai pagailo Heroditės, net nežinau kodėl. Po velnių, kas tas Soteras. Dabar tai visai neaišku.
- Domai, Domai. Atleisk man, pūkuti, nenorėjau susipykt tą kartą, kai šnekėjom telefonu, - sielvartavo Heroditė. - Po galais, tu... tu... invalidas. Žinojai tai? Daugiau niekada nebevaikščiosi, Domai.
Tyla. Mano smegenys atsiribojo nuo išorinio pasaulio. Aš nebenorėjau girdėti nieko. Po velnių, tapau in -va -va -va... Kaip sugebėsiu toliau gyventi? Kaip pakviesiu Heroditę į šokius. Taip niekada jos ir nepakviečiau šokti, stebėdavau ją akimis iš tolo ir įsivaizduodavau mus kartu. Dabar pamėginau įsivaizduoti, bet tai, ką pamačiau, buvo žiauru. Šokių salė, skamba graži, lėta, romantinė muzika. Salėje tik aš ir Heroditė. Jos veide šypsenos nematyti, tik iš pasišlykštėjimo perkreiptos lūpos – aš sėdžiu vežimėlyje.
Nuo tokių vaizdų ėmė širdis daužytis  krūtinėje grasindama, jog tuoj išsiverš lauk iš mano kūno. Skaudu buvo sužinot tokią žinią iš Heroditės.
Po pusvalandžio vėl pradėjau girdėti viską aplinkui ir milžiniškų pastangų dėka atmerkiau akis. Jos be galo skaudėjo, tikriausiai Gario draugeliai daug labiau apdaužė mane, nei galvojau.
- Pabudai, - paklausė švelnus balsas, kurio aš neatpažinau.
- Taip, - inkšdamas iš skausmo atsakiau.
- Žiauriai su tavimi pasielgė. Oi! Užmiršau prisistatyti, - lyg ir linksmu balsu pareiškė, - aš Heroditės mama. Ji daug apie tave pasakojo, beje, mes porą kartų buvom susitikę, Domai, nepameni?
- Ne. Nepamenu, - pilnu skausmo balsu pasakau.
- Atleisk, tikriausiai varginu savo kalbomis.
- Kodėl jūs čia? Kur Heroditė?
- Kiekvieną šeštadienį ji nueina į parduotuvę ir nuperka tau puokštę gėlių.
- Cha, taip turėtų elgtis vyras, dovanoti savo mylimajai gėlių, ech. Pala, kuo jūs vardu?
- Aš Prakseda.
- Hmm. Retas vardas, - lyg ir susidomėjęs jos vardu pradedu vartyti akis.
- Tu labai patinki Heroditei, - pareiškė Prakseda.
- Invalidas. Ką invalidas gali jai pasiūlyti? Ogi nieko!
- Baik, Domai, - lyg ji būtų mano mama, ėmė barti, - tu turi širdį, kurią vis dar gali padovanoti jai.
- Mano širdis užimta, ten dabar gyvena skausmas. Beje, kas tas Soteras?
- Soteras? Hmm, - dirbtinai susimąsto, ji tikrai žino atsakymą.
- Tai? - spaudžiu ją.
- Apie tai aš nekalbėsiu, mažai žinau. Heroditės paklausk.
- O ką aš išgirsiu iš jos lūpų? Tiesą ar melą?
- Argi Heroditė, mano dukra, - paaiškina ryšius su ja, lyg nežinočiau, - galėtų meluoti?
- Angelai kartais taip pat nusideda.
- O, angelai. Šaunu, jog Heroditę vadini angelu.
Prakseda aiškiai nenori pasakyti, ką žino apie Soterą. Reiks laukti Heroditės paaiškinimo, o su Prakseda daugiau nebekalbėsiu, nes galiu užsitraukt jos nemalonę.
Staiga durys atsidaro ir pamatau nuostabaus grožio gėlių puokštę. Heroditė, pamačiusi mane prabudusį, nusišypso, bet neištaria nė žodžio. Laukiu. Ji nueina prie lango, tik vienas žingsnis teskyrė mane ir Heroditę. Netardama nė žodžio pamerkė gėles ir išėjo. Visą šį procesą stebėjo Heroditės mama.
- Tai durklas mano širdžiai, - pasakau tyliai, bet taip, jog girdėtų Prakseda.
Prakseda iškart suprato, jog Heroditė pasielgė tikrai neprotingai, taigi po šių žodžių ji palieka mano palatą. Palatoje lieku aš ir tyla. Bent jau su tyla gerai sutariu, niekada nesu su ja turėjęs problemų. Toje tyloje išbuvau keturias valandas ir laikrodis jau mušė dešimtą vakaro. Turiu dar visą naktį apsvarstymams. Kažin ką reiks daryt ateity? Nusprendžiau pusbalsiu pradėti monologą, kurį girdėtų mano palatos gyventojai – vabalai. Gal tai padės ateity man įveikti Sofiją.
  Vabalai vabalai jūs mano pikti draugai
Vabalai vabalai gal jūs mane dar paguosit
Paniūniuosit dainą kurią dainavau senais laikais
Išprotėjęs beprotis buvau nūnai dainas dainavau
Padėkit man išlįst iš prakeikto kiauto
Padėkite meilėje prisipažinti nors aš ir nevertas jos
Prašau vabalai suėskit mane vėlai
Nepalikit  nė kaulo kvaili padarai  mano draugai
Perduokit  liūdną žinią vargšei Heroditei
Jog Domas kraustosi kur nepasieks jos kerai
Nenoriu skaudint gražios panelės tamsiais plaukais
Bet nenoriu ir tart sudie todėl sakau iki
Vabalai lekiam į kelionę kurios jau niekas nesustabdys
Gal tik kai sustosim širdy rasiu ramybę nes Heroditę palikau
Po šio monologo stipriai įmigau, sapnai plaukė tarsi knygos lapai, priverčiantys susimąstyti. Keturios savaitės ligoninėje ir keturios kraupiausios savaitės mano gyvenime. Du savaitgalius laukiau Heroditės ir jos puokščių. Veltui, taip niekas ir nepravėrė palatos durų. Tik seselė atlėkdavo nešina padėklu su vaistais ir maistu.
Prasidėjo ir penktoji savaitė, o lankytojų beveik nebuvo, kartais Harčis  užsukdavo. Penktosios savaitės viduryje gavau vežimėlį, tai visą dieną praleisdavau jame.  Ėmiau skaityti knygas vakarais, kad bent kiek prasiblaškyčiau. Bėgo savaitės ir perskaitytų knygų sąrašas didėjo, o lankytojų vis mažėjo. Galiausiai nustojo mane lankyti ir Harčis, mano praeities gyvenimas griuvo. Kartas nuo karto važiuodavau į teismą, kol galiausiai prisiteisiau šiek tiek pinigų iš skriaudikų. Pinigai manęs nepaguodė, vakarais ir toliau verkdavau ilgėdamasis praeities.
Vieną vasaros dieną nusipirkau mažą butuką Anglijos sostinėje Londone. Susikroviau daiktus ir niekam nepasakęs sudie išvykau. Žinote, netikiu, jog tas mano sudie būtų kam nors rūpėjęs.