Pėstininkų pulkų numeracijos klausimu. Legendos nuo Agricolos (2/11)

Vakaroja pas ekscelenciją Tūbeliai, Raštiniai, Mironas ir Krėvė save vadinantis profesoriumi, o siaurajame tautininkų valdžios rate, tiesiog iždininku. Taip jau susiklostė ta situacija, kad prie krikščionių demokratų rėžimo, Vincukas šiaušdavo į Maskvos ambasadą pinigų paimti tautininkų leidiniams finansuoti. Visada parnešdavo daugiau negu tiktėtąsi, todėl ir vadino paprastai – iždininku.
        Lošė kortomis, gurkšnojo arbatėlę su krupnikiuku, kalbėjosi apie politinę irgi karinę situaciją, nes laikai jau buvo neramūs.
        Kunigas Mironas ėmė priekaištauti visos Lietuvos Stasiukui, kodėl šis nesutvarko visų devynių kariuomenės pėstininkų pulkų pavadinimų.
        Stasiuką išmušė prakaitas, o Eilutė tvirčiau, taip raminančiai įsikibo jam į parankę.
- O ką jūs turite omenyje dvasiškasis – tautiškasai tėveli? – Nuolankiu, zakristijono sūnaus balseliu klausia jo Stasiukas, nuo mažumos įpratęs klausyti įvairaus rango kunigų patarimų.
- Nagi ar ne laikas būtų pakeisti tų išsišokėlių Škirpos ir Kubiliūno ko gero parėdymus dėl pavadinimų mūsų šauniųjų pėstininkų pulkų.
Paminėjus Škirpą ir ypač generolą Kubiliūną paraudo kaip vėžys tautos vadas, trenkė kortomis  stalą, o subtilioji Sofi, švelniai paglostė jo virpančią ranką:
- Ramiau, papa, tau tik pasigirdo.
- Ne Sofi, man nepasigirdo! Eminencija, kiek kartų aš sakiau, kad mano namuose, o tai reiškia ir visoje Lietuvoje, Voldemaro, Škirpos, Kubiliūno ir to Plečkaičio vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai, nebūtų minimi!?
- Atsiprašau ekscelencija, aš tik norėjau mūsų brigados generolui pabrėžti svarbumą problemos, kurią aš čia iškėliau.
- O kuo jums eminencija užkliuvo tie mūsų šaunieji pėstininkai? – nesuprato pirmoji dama. – Kaip jie šauniai žygiuoja per paradus, tvirtai mušdami koja!
- Aš nesuprantu to chaoso su pavadinimais mūsų pulkų. Kodėl pirmasis vadinasi – Gedimino vardu, o Lietuvos karaliaus Mindaugo tik ketvirtas, o Vytauto tik trečias, Vytenio – devintas.
- Nieko nesuprantu kunige – kanauninke, aš tos jūsų matematikos. – Oficialiu tonu prakalbo brigados generolas pajutęs kad gali būti kišamasi į jo tarnybinius reikalus, todėl oficialumui pastiprinti, dar sukiojo tarp kojų savo kardą.
- Aš nematau valstybinio prioriteto, jeigu jau mes kuriame Vytauto Didžiojo kultą, tai ir pėstininkų pulkas numeris pirmas turėtų būti Vytauto Didžiojo. Kultas juk turi apimti visas gyvenimo sritis.
- Aaaaaa. – atsiduso pirmasis tautininkų valdžios ratas, štai apie ką ką čia kunigėlis kalba, apie kultą, o iš snaudulio pabudęs Tūbelis paklausė:
- O kada kalbėsim apie Birutės ulonus?
        Dabar jau visi smagiai nusikvatojo nuo agronomiško sąmojo, o visos Lietuvos Stasiukas nurimo supratęs, kad jam nieko nereikės keisti tuose ir taip painiuose pavadinimuose. Pakeitus paskui nebesuprasi su kuriuo pulku bendrauji, o jeigu karas, taigi gali įsakyti ne tam pulkui, ne ten žygiuoti.
        - Dainavos šalies žmonės norėtų, kad ir Šarūno koks pulkelis atsirastų. – Melancholiškai, atsitraukęs nuo lango pasakė profesorius – iždininkas, bet jo niekas nesiklausė, nesuprato it neišgirdo, tarsi ir nematė niekas gyvo literatūros klasiko, nes kai barška ginklai, mūzos tyli.