Didžiosios Pamotės sąmokslas. Prisiminimai apie Sarmatiją.

Palikim kuriam laikui Bumblauską, dalinanti žemę žemaičiams. Palikim Medžiotoją ir jo jauną žmoną Bridžitą Bardo ir kelkimės į Sarmatijos intrigų pinkles, kurias taip meisriškai pina Latėnas, garsiausias vitelių pynėjas, Didžioji Sarmatijos pamotė. Kad jis intrigantas ir vytelių pynėjas tai tik istorinis sutapimas. Tikrai ne visi pynėjai geri intrigantai ir ne visi intrigantai – geri vytelių pynėjai.
Sarmatai mėgo auksą, akmenis ir protingas moteris. Auksas buvo jų kūryba, akmenys – jų religija, o protingos moterys – pasaulio valdžia, kuri globoja vyrus. Gerai gyventi buvo visos prielaidos. Latėnas žinojo visas Sarmatų silpnybes – vyrų nuolankumą, moterų išdidumą, bejėgiškumą prieš gamtą. Tvarka ir tikėjimai buvo įgimti – ilgus šimtmečius joks priešas jų neįtikinėjo kitaip. Niekas nekėlė kalavijo. Todėl niekas netroško valdžios. Visi linksmai šoko, kada buvo linksma, liūdnai verkė, kada mirdavo ir garbino gamtą, nes mylėjo. Milijoninė tauta būtų gyvenusi šitoje žemėje ir kitos jai nereikia, bet žmonės sutiko „pečenegus“, graikus, medžiotojus ir Turkų pirklius. Atsiradusi požiūrių įvairovę sukėlė abejones: gal galima gyventi geriau? Protingiausios Sarmatų  moterys suprato, kad reikės gintis. Apginti savo požiūrį, gyvenimo būdą ir savo vyrus. Reikėjo stiprinti valdžią, o valdžia reikalavo vyriško kumščio. Kas iš to, kad buvo iškaltas runomis įstatymas: su svetimais berneliais nekalbėti? Jis skambėjo daugiau, kaip patarimas. Laisvėje gimusių moterų graikų kumpos nosys traukė vis labiau, arkliais dvokiantys „pečenegai“ vis dažniau išgirsdavo vakaro tyloje: „ o kam.., o kam pabeldei į mano margą klėtį? “ . Išdidumas kainuodavo vis brangiau ir brangiau, o sarmatų vaikų akys žvelgė vis siauriau ir siauriau. Čia moteriškos lopšinės skambėjo vis tyliau.
Latėnas išaugo miškuose. Prie Siaurojo ežero. Čia jis išklausė motinos lopšinių ciklą, todėl ilgai tikėjo, kad paukščiai atneša laimę. Čia jis pirmą kartą suvalgė musmirę ir vos neišskrido į dausas. Jeigu ne švelnios moterų rankos – jis nebūtų pamatęs tokio gražaus pasaulio. Miškais ateina ruduo – taip baigėsi jo vaikystė.
Valdžios galią jis pajuto jaunystėje, kada pagautas „pečenegų“ į nelaisvę, buvo priverstas bučiuoti arklį. Visam gyvenimui jam įstrigo retadančio „pečenego“ įsakymas:
- Tu, gyvuly, tau tik su gyvuliais draugauti.. čiupk snukį, psekre.
Moterų išlepintam sarmatui pečenegų nujodinto arklio snukis buvo visiškas iškrypimas, pasakytų šiuolaikiniai mokslininkai. Jis bandė protestuoti, bet jėga buvo jų pusėje. Valdžia buvo ta jėga. O sugrįžęs iš nelaisvės, kaskart pamatęs „ pečenegą“ žiauriai su jais susidorodavo. Jis ėmė garsėti savo neapykanta. Taip Latėnas padarė karjierą. Jis tapo mylimas, kviečiamas į egzekucijas, kurias jis meistriškai atlikdavo. Pasisukus istorijos ratui, kada moterims valdžia ėmė slysti iš švelnių rankų, Latėnas sustiprino autoritetą ir tapo valdančių moterų numylėtinis. Jis mėgavosi valdžia, bet noras siekti vis platesnės valdžios, buvo daug stipresnis už pagarbą protėvių tvarkai. Vyrai pradžioje žavėjasi jo drąsa, bet stebint kaip jis ciniškai šypsodamasis smaugė „pečenegų“ arklininkus, jų žavėjimasį vis dažniau keitė baimė. O baimė gimdė vis platesnę valdžią.
Latėnas stovėjo savo palapinėje, prisimindamas vis žiauresnius susidorojimus su priešais. Jis svaigo nuo turimos valdžios.
Jis išsiuntė savo žmones po visą Sarmatiją ieškoti ir naikinti nepaklusnius ir įtartinus žmones. Reikėjo išvalyti šalį nuo prieštaraujančių, filosofuojančių, pajutusių valdžios skonį.
Susidorojus su protingais kelias į valdžią būtų neilgas. Reikėjo paniekinti Didžiąją Motiną, kuri vis dar, protėvių papročių dėka, užėmė tą vietą, kurios paprastu  žiaurumu negalėjo įveikti.
Jis ruošėsi eiti pas Motiną ir paprašyti. O gal pagąsdinti? O gal ir pagrasinti?
Latėnas svarstė. Galima buvo ją panaikinti, bet tai nebus pergalė. Jis norėjo, kad Motina sunaikintų save. Tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Reikėjo pasiruošti.
Latėnas dirščiojo į kelią. Jis pasikvietė graiką – krikščionį. Tikėjosi po pokalbio su svetinšaliu surasti būdą pasiekti savo tikslą.