Paskui buvo Stasiuko žodis. Legendos nuo Agricolos (2/9)

Sėdi visos Lietuvos Stasiukas minkštoje kariuomenės vadovo kėdėje, žiūri pro langą, nagus krapštinėjasi, klausosi kaip skraido musės kabineto prieblandoje, tarsi kokie ANBO virš Kauno mūrų, žodžiu tarnauja tėvynei.
        Ir taip jau treji metai eina, jau ir rutina, ir slogios mintys apninka nuo ramybės.
        Staiga suskamba prezidentinis, tautos vado, raudonai-geltonai-žalias telefonas:
- Bėda Stasiuk, greitai atlėk. – Pasigirdo duslus, prislėgtas ir kone verksmingas ekscelencijos balsas.
- Ar Sofi kas nors nutiko, migrena...?
- Blogiau... neklausinėk, greičiau tamsta prisistatyk. – Padėjo ragelį  tautos vadas.
        Puolė Stasiukas ieškoti kardo, galvos apdangalo, galvodamas kas galėjo valstybėje nutikti blogiau negu Sofi migrena.
        Atlėkė strimgalviais, įpuolė į prezidento kabineto prietemą, sumušė kulnais su pentinais, atidavė pagarbą, ir kai akys kiek priprato, pamatė, kad čia visas kabinetas sėdi.
        Prezidentas atsikrenkštė, nurijo kakle buvusį gumulą ir gedulingai-iškilmingu balsu pareiškė:
- Lenkija, per Estiją, perdavė mums ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius arba... arba (matyt vėl sukilo gumulas) jau dvi divizijos žygiuoja link Lietuvos sienos, o Vilniuje minia tiuteišių prašosi vedama į Kauną.
- Tai čia vis dėl to šikančio ant Lietuvos lenkų pasieniečio, Serafino, ar kokio ten, kur mano kareiviai andai krūmuose nušovė? – Papūtė lūpas visos Lietuvos Stasiukas.
- Jums kariškiams tik šaudyti terūpi, pirma paklausti reikėtų, kokiu reikalu po Lietuvos krūmus landžioja, paskui jau šaudyti. Visą dvidešimt metų ruoštą ministerijos planą sušiko tie jūsų šikančių lenkų medžiotojai. – Labai griežtai pareferavo užsienio reikalų ministeris Juozas Urbšys.
- Ne laikas dabar priekaištais svaidytis. – Nutraukė galimą apsižodžiavimą Prezidentas. – Laikas baigiasi skirtas ultimatumui priimti. Sakyk ar mūsų kariuomenė pasiruošusi imti Vilnių?
        Kabinete įsivyravo mirtina tyla, visos Lietuvos Stasiukas, supratęs, kad jo žodžiai aukso raidėmis įeis į Lietuvos istoriją, pasikrapštė plikai skustą galvą, ištraukė, taip truputį bravūriškai iš makščių kardą, papūtė lūpas ir terkštelėjo kardą atgal, nuo to garso  jautresni ministerijai net krūptelėjo, pareiškė:
- Ne! (išlaikyta padėtį dramatizuojanti pauzė) Kariuomenė niekur nepasirengusi žygiuoti, nes aš tik trys metai bandau ją kurti, o man reikia septynerių, aš juk sakiau, kai mane skyrėte!
- O greičiau, kaip nors negalima? – Kukliai paklausė švietimo ministeris.
- Greičiau galima  nubėgti ir nusišikti į Lenkijos pusės krūmus, kitokio ginklo šiai dienai mes neturim. Paradams tik ir...
- Aišku. – Nutraukė jo tolesnę mintį Prezidentas, supratęs jos esmę. – Ultimatumą teks priimti, nes savanorių kaip aštuonioliktais neprisišauksim jau, galvoju, o ir žemės laisvos nebėr, dvarus signatarai išsidalijo, duokit dekretą, draugaukim su lenkais.
        Stasiukas tik linksmai žvalgėsi į ministerius tarsi norėdamas pasigrožėti kokį įspūdį jiems paliko jo tvirti, skambūs, kariški argumentai.