Gundytoja 2

Mira patrynė drėgnas rankas į šlaunis. Ji jaudinosi. Keliukas, vedantis į kaimynų namą, rodės, niekada nesibaigs.
    Adamas pasiūlė susipažinti su kaimynais, manydamas, kad Mirai reikia draugijos, kol jis dirbs. Jo balsas skambėjo taip švelniai, kad Mira nusprendė nesipriešinti tokiam jo sumanymui, nors ir nelabai jam pritarė. Ji vistiek ketina ieškoti darbo, nėra jokios prasmės nuolat sėdėti namie ir laukti sugrįžtančio Adamo.
    Vos atsivėrus kaimyninio namo durims Mirą išmušė šaltas prakaitas. Po to ką matė pro tvoros plyšį ji jautėsi nejaukiai.
    Stoviniuojanti moteris persmelkė Adamą tingiu, bet kritišku žvilgsniu ir nukreipė žvilgsnį į Mirą. Ji buvo panaši į tą, dėl kurios vyro širdis ima smarkiau plakti, o jos veido išraiška pažadino Mirai blogą nuojautą.
    - Laba diena, - Miros balse suskambo abejonė.
    - Sveiki. – Lyg varpelis sutilindžiavo kaimynės balsas.
    - Aš Mira, čia mano vaikinas Adamas. Norėjome susipažinti su kaimynais, galbūt kada prireiks kokios pagalbos. – Sumurmėjo ji.
    - Adamas? Adamas Semeris? – Kaimynė dabar jau įbedusi akis į Adamą, besišypsanti laukė patvirtinimo į jos spėjimą.
    - Taip, tai aš, - sutrikęs Adamas nužvelgė kaimynę, - mudu pažįstami?
    - Aš Lara, kartu mokėmės pradinėje, berods antroje ar trečioje klasėje. Pameni mane?
    Lara? Adamas pabandė prisiminti. Staiga blykstelėjęs rudakės mergaitės su dviem kasytėmis vaizdas taip pat staiga ir išgaravo. Jei ne murzini jos rūbai ir tos kasytės – ją būtų galima vadinti gražuole.
    - Taip, prisimenu. – Adamas nesusilaikęs šyptelėjo.
    Adamo galvoje pasklido mažos prisiminimų bangelės. Jis susiraukė.
    Lara tuomet buvo labai jaunutė, bet kai kurių mergaičių veidai tokie įsimintini, kad be pastangų įsirėžia į atmintį. Ji piešdavo širdeles ir mėgdavo tampyti mergaitėms už kasų, lyg pašėlusi spardydavo futbolo kamuolį.
    Adamas buvo ramus, tačiau neslėpė savo susižavėjimo, kurį pajuto Larai. Jis kiek sutriko ir kartu nustebo išvydęs Larą.
    Metai ją labai pakeitė. Lieknas ir lankstus kūnas, nuo saulės įrudusi oda. Vis dar tokie patys aukso spalvos plaukai – stori ir tankūs kaip ir anksčiau. Tiriamai primerktos rudos akys. Ji atrodė ne tiek smalsiai nusiteikusi, kiek draugiška ir linksma. Su vasarine balta suknele ji, atrodė žaisminga.
    Plona medžiaga krito ant ilgų moters kojų, bet dėmesį labiau traukė putli krūtinė. Medvilnė mažai paslėpė žavius apvalumus.
    Adamas prisiminė, kaip būdama dar mergaitė ji nešiojo nutrintus džinsus ir saulėje nublukusius marškinėlius. Sunku tą mergaitę susieti su šia moterimi, kuri dabar stovi priešais, šiek tiek pasitempusi.
    Miros širdis po plona palaidine dunksėjo ir buvo kažkodėl neramu.
    Ką ji čia veikia? Stebi Adamo vaikystės susižavėjimą? Mira sumišusi įsmeigė į jį akis ir po akimirkos nusigręžė į kaimynę.
    - Malonu susipažinti, - trumpai tarė ji.
    Rusva Laros oda išryškino tamsias šokoladines akis. O ryškios putlios lūpos išlinko aiškiai rodydamos pasitenkinimo šypseną. Ji spoksojo į Mirą taip, lyg ji būtų ne itin laukiamas svečias.
    - Ir man malonu. - Lara plačiai pravėrė duris ir pakvietė svečius į vidų.
    Mira nesišypsojo ir stengėsi išlikti rami.
    - Norėtume jus pakviesti į įkurtuves šį savaitgalį, - kalbėjo Mira ir išspaudė mandagų šypsnį.
    - Būtinai ateisiu, - džiugiai tarė Lara.
    - Būtų smagu jei judvi taptumėt draugės, - įsiterpė Adamas, - kol kas Mira šiame mieste pažįsta tik savo tetą, tad draugija jai praverstu.
    - Adamai, nemanyk, kad nuolat sėdėsiu namie, ar vaikštinėsiu po miestą ir išlaidausiu. Nuo rytdienos pradėsiu ieškoti darbo. – Miros balsas skambėjo ramiai.
    - O, kaip tik ieškau pagalbininkės, banke vesti apskaitą. Domina? – Jos veidą iškreipė šypsena.
    - Žinoma domina, kada galėčiau pradėti? – Nekantraudama domėjosi Mira.
    Adamas kuriam laikui nutilo, kad moterys galėtų aptarti dėl darbo susijusius reikalus. Jis nebyliai šmirinėjo akimis.
    Mira nužvelgė kaimynę, ši atrodė išties patraukli, kerinčios žaižaruojančios akys. Tačiau šypsena jos veide atrodė netikra, o balsas tylus. Nepaisant ketinimų ir pastangų laikytis ramiai, stebima įdėmių šokoladinių akių Mira jautėsi nepatogiai. Prieš ją vis iškildavo vaizdiniai kaimynės kiemelyje.
    Nepažįstamas jausmas vertė Mirą sąmoningai suvokti savo moteriškumą. Ar gali būti, kad jai dilgčioja krūtys vien nuo minties, kad matė kaimynę su moterimi?
    Įsismarkavusi širdis, drėgstantys delnai ir susijaukusios mintys trukdė jai susikaupti.
    - Laukia nemažai sunkaus darbo.
    - Aš sunkumų nebijau. – Tvirtai tarė Mira.
    - Malonu tai girdėti. Reiktu kuo greičiau pradėti. Ką manai jei pradėtum nuo rytojaus?
    - Puiku. – Atsakė ji, o galvoje kirbėjo mintis, ar teisingai elgiasi taip skubėdama?
    Lara mandagiai išlydėjo kaimynus ir nusekė akimis Miros siūbuojančius klubus, kol pasislėpė už posūkio.
    - Žavi, - šyptelėjo Lara, bet akyse spindėjo atsargumas.

    Mira nerimavo. Mintyse iškilo nerimą keliantis geidulingas vaizdas – ji, Laros glėbyje. Švelnūs jos pirštai liečia jos kūną. Mira suprato, kad pati savo noru lenda į spąstus. Jai nesisekė užmigti. Kažkas nubudo jos viduje ir tai ją erzino.
    Mira pramerkusi akis nusipurtė ir atsigręžė į šalia miegantį Adamą. Ji myli šį vyrą ir buvo įsitikinusi, kad negalėtu jo išduoti. Tačiau niekada nesusimąstė ar galėtų jį išduoti dėl moters.
    Rytą Mira pabudo prastos nuotaikos. Abejonių iškankinta įsmeigė akis į Adamą.
    - Aš negaliu, - sukuždėjo ji.
    - Kodėl? Manai nesugebėsi?
    - Ne, tiesiog..., - ji negalėjo jam įvardinti tikrosios jaudulį keliančios priežasties.
    - Nusiramink, mieloji, - meiliai ištarė Adamas, - tu sugebėsi.
    Tik dėl gyvenimo su mylimu vaikinu ji atvyko į didmiestį. Bet gyvenimo tempas čia, rodos, greitesnis negu kaime. Vertybės čia atrodo nežemiškos ir keliančios nerimą.
    Jos vaikystė buvo labai rami, be didelių kaprizų ir ginčų. Vienintelis skaudus įvykis jos gyvenime, tai tėvo netektis. Tačiau ir po to ji jautėsi esanti saugioje ir patikimoje aplinkoje. Bet dabar jos gyvenimas nebuvo panašus į saugų ir iš anksto nuspėjamą. Jį sujaukė kaimynė.

    * * *

    Didelio ir prabangaus namo duše, Lara stovėjo palindusi po vandens srove ir lėtais judesiais trynė muilu įdegusį kūną. Ji jautė, kaip vanduo taškosi šiltomis ir stipriomis čiurkšlėmis. Ji galvojo apie naująją kaimynę ir artėjančią jų susitikimo akimirką. Lara žinojo, kad seksualinis potraukis gali pakenkti darbiniams santykiams. Todėl ji prižadėjo sau valdytis.
    Ji trynė muilu švelnią ir stangrią odą, bet tokie veiksmai tik žadino jausmus, kuriuos ji privalėjo užgniaužti. Greitai užsukusi vandens srovę įsisupo į rankšluostį ir šiurkščiai juo išsitrynė, stengdamasi nuvyti nereikalingas mintis į šalį. Įsispraudė į tamsiai pilką kostiuminį sijoną, užsimetė palaidinę trumpomis rankovėmis ir įsispyrė į aukštakulnius.
    Lara sudejavo išgirdusi durų skambutį, tai reiškė, kad Mira jau čia. Nuskubėjusi prie durų akimirkai stabtelėjo, giliai atsidususi atvėrė duris.
    Ilgos dailios kojos, juodos medžiagos sijonukas vos siekiantis kelius ir viliojančiai prigludęs prie šlaunų, pirmas vaizdas, kuris krito Larai į akis.
    Veidas, ketinantis pasisveikinti, be abejonės, atrodė drovus. Ir tai nė trupučio nenuramino jos šėlstančių minčių.
    Mira nurijo seiles.
    - Labas rytas, Lara, - kukliai pasilabino ji. – Ar jau pasiruošusi?
    - Taip, žinoma, - šaltai atsakė ji.
    Lara džiaugėsi, kad bankas, kuriame ji dirbo, netoliese. Tad greitai galėdavo nuvykti į darbą. Bet šį rytą skubėti nenorėjo. Ji žinojo, kad kabinetą teks dalintis su savo pagalbininke. Todėl jautėsi šiek tiek suirzusi. Ji pyko ant savęs, dėl per ilgo liežuvio.
    Kai Mira atsisėdo priešais Larą, akyse atsispindėjo nepasitenkinimas. Ji stebėjo įsitempusį Miros kūną.
    - Ar patogu?
    Lara užuodė nuo Miros dvelkiantį švelnų kvepalų aromatą. Jai užspaudė gerklę. Lara puikiai suprato, kad bus sunku tvardytis žvelgiant į taip arti sėdinčią patrauklios išvaizdos merginą.
    - Labai, - palengva ištarė ji.
    Nors akivaizdu, kad toli gražu nėra patogu, Mira nenorėjo skųstis. Pirmą darbo dieną ji nenorėjo išsišokti savo nepasitenkinimu, tad tiesiog klusniai vykdė paliepimus. Ji bandė suvokti Laros žavesio priežastį ir leido sau ją nužiūrinėti. Šviesūs plaukai dailiai susukti į kuodelį. Nuogos rankos atrodė tvirtos.
    - Gerai, tad imkimės darbo. – Lara mostelėjo į popierių krūvą.
    Visą rytą Mira suvedinėjo duomenis į kompiuterį, retkarčiais mintimis nuklysdama į priešais dirbančią Larą. Lara atsisegė dvi palaidinės sagas, taip praplatindama iškirptę ir šiek tiek apnuogindama krūtinę. Mira įsižiūrėjo į auksinį jos pakabuką, beveik įsispraudusį tarp krūtų.
    Lara pakėlė galvą ir susiraukė.
    - Kas ne taip?
    Staiga, Miros skruostai užkaito, ji pasijuto nejaukiai.
    - Viskas gerai, - išstenėjo ji. – Tik čia labai karšta.
    - Taip, tikrai. Gal praverk langą?
    Mira iš palengvėjimo atsiduso galėdama nutolti nuo Laros bei įleisti vasaros oro, kuris atvėsintų kaistančius skruostus.
    - Netrukus pietūs, - tarė Lara ir ranka nusibraukė išsprūdusią šviesių plaukų sruogą.
    - Mhm, - numykė Mira.
    - Žinau puikia kavinę, gal einam? Pasivaikščiosim, pakvėpuosim gryname ore. – Meiliu tonu siūlė ji.
    Mirai akimirksniu nuo jaudulio išsausėjo burna. Laros žodžiai nuskambėjo kaip aistringas kurstymas, sukeliantis nejaukų, erotišką vaizdą. Ar ji taip tyčia pasakė? – stebėjosi Mira.
    - Skamba viliojančiai, - kiek prikimusiu balsu tarė ji.
    Lara nusišypsojo.
    Tik išėjusi į lauką Mira akimirkai stabtelėjo pasigrožėti netoliese esančiu fontanu, prie kurio saujom semdami vandenį ir taškydami vienas kitą, žvygavo vaikai.
    - Smagu, - lėtai ištarė ji.
    - Taip, einam.
    Lara pradėjo žingsniuoti šaligatviu tolyn. Ji stebėjo, kaip Mira bando ją pasivyti. Tamsūs ilgi plaukai plaikstėsi į šalis nuo spartaus jos žingsnio. Mira atrodė daili.
    - Ar senai judu su Adamu pora?
    - Jau du metai, bet mudu susipažinome daug anksčiau.
    - Myli jį?
    - Žinoma, - trumpai tarstelėjo Mira, - dėl jo čia ir atsikrausčiau.
    Lara pasisuko, kad matytu jos veidą ir sutiko skvarbų žvilgsnį.
    - Ar jis tau ištikimas?
    - Kodėl to klausi? – Mira sutriko.
    - Tokie tie vyrai, nuolat laksto paskui gražios moters sijoną.
    Mira susimąsčiusi nužvelgė Laros veidą, tamsios akys nuo spiginančios saulės šviesos prisimerkė. Mira svarstė ar Larai kada teko išgyventi vaikino išdavystę. Gal dėl to ji mieliau renkasi moters draugiją? Ar išvis kada nors ji mylėjo vyrą? Ji įdėmiai žiūrėjo į ją. Dar niekada taip droviai nesijautė šalia moters. Laros akys viską išdavė. Ji jos geidžia.
    Švelnios putlios lūpos šiek tiek pravertos, o dailiai pabrinkusios krūtys trokšta jausmingų jos pirštų ar lūpų glamonių.
    Mira tą akimirką taip pat pajuto geidulį. Norą patirti kažką naujo. Jai prieš akis iškilo vaizdas, kaip Lara ją parsiverčia ant minkštos žolės ir įsivelia į šilkinius plaukus...
    Bet tik atsitraukė.
    - Aš išalkusi, einam greičiau, - staiga pasakė Mira. Tikėjosi, kad atsikratys stipraus geismo.