Demonas

Laiškas

                          Brangioji mama,

    Šis laiškas Tau, tik Tau, nes daugiau šiame gyvenime nieko nemylėjau taip kaip Tave. Man labai sunku Tave palikti. Patikėk, ilgai apie tai mąsčiau, kol apsisprendžiau. Žinau, tu dabar verki, lieji sūrias ašaras, kurios graužia ir taip nuvargusi Tavo veidą.
    Susiimk, neverk...
    PRAŠAU!
    Tu dėl to nekalta, tik ne Tu.
    Aš buvau per silpna. Neišdrįsau! Mama, suprask! Nenorėjau griauti tavo laimės.
    Bet kodėl viskas taip pasisuko? Niekada to nesužinosiu. Jau nebe... Nematau ateities. Matau tik tavo laimę, kuri neša man skausmą.
    Neverk! Mama! Viskas bus gerai! Banaliai skamba tiesa? Žinau, viskas bus blogai ir aš dėl to kalta. Bet daugiau nebegaliu taip jaustis. Man per sunku...
    Mm... kaip svaiginančiai kvepia jazminai...

                      Būk laiminga.
                              Atleisk.

                                          Emi.



    Pro atvirą miegamojo langą veržėsi blyški mėnulio šviesa. Vėsiais spinduliais apgaubdamas jos nuogą įkaitusį kūną. Mergina gulėjo susirietusi į kamuoliuką, plačiai atmerktomis akimis stebėjo ant sienų slankiojančius šešėlius. Šiąnakt ji nemiegos. Tik ne po to kas įvyko.
    Jos mintys sumišusios, o krūtinę slėgė didžiulis neapykantos akmuo. Kūnas buvo apraizgytas neregimomis skausmą keliančiomis grandinėmis. Ji niekada nepajėgs iš jų išsivaduoti, nes išsigandusi ir per silpna.

    Ši diena buvo tokia kaip ir kitos - tvanki. Danguje nesimatė nė vieno debesėlio pranašaujančio lietų. Nedvelkė nė menkiausias vėjelis.
    Parke vyravo tyla. Karts nuo karto takeliu praeidavo įsimylėjėlių porelės. Trumpam stabtelėdavo prie tvenkinėlio, pasigėrėti ramiai plaukiojančiomis gulbėmis. Kai kurie numesdavo kokį kąsnį, tačiau ilgai nestoviniuodavo.
    Šalia jazmino krūmo, įsispraudusio tarp medžių, ant akmens sėdėjo jaunutė mergina. Liūdna ir nusivylusi viskuo, kas ją supa, drybsojo pavėsyje be didelio noro grįžti namo. Emilija žinojo, kad namie jos niekas nelaukia. Nebelaukia taip, kaip laukdavo anksčiau. Namie sėdi jos širdžiai nemielas žmogus. Svetimas elgesiu ir mintimis. Emilijos mama jį labai myli, todėl tas žmogus jos namuose nuo šiol liks ilgam. Mergina svarstė, kaip viską būtų galima pakeisti. Kūrė planą, tačiau jai nelabai sekėsi.

    Už lango dar viena karšta vasaros naktis. Kur ne kur gretimo daugiaaukščio namo languose degė šviesos. Žmonės ruošėsi miegui. Miegui ruošėsi ir Emilija. Paršlepsenusi iš vonios kambario skubriai apsivilko naktinius marškinėlius ir išpurčiusi patalus atsigulė. Kol namie buvo viena, ji jautėsi saugiai. Tačiau bėgo minutės, netrukus iš darbo turėtu grįžti motinos numylėtinis. Mama šį vakarą negrįš, ji liko ligoninės priimamajame budėti per naktį.
    Išjungusi stalinę lempą ir kai kambarį apgaubė niūri tamsa, mergina sukluso. Šiąnakt, kaip ir kasnakt ji bijojo miegoti, tačiau neramios mintys pamažu ėmė snausti, kai galiausiai užklupta nuovargio paskendo spalvotų sapnų jūroje. Kambaryje tapo ramu, girdėjosi tik tylus Emilijos alsavimas.
    Tačiau neilgai trukus laukųjų durų trenksmas išblaškė merginos sapnus, viduje sukeldamas nerimo sumišusio su neapykanta jausmą. Ji nekentė šių namų. Net gi nekentė savojo kambario, kuriame vyko baisios nuodėmės. Taip neturėjo nutikti, tik ne jai. Tačiau likimas mėgsta išdaigas.
    Staiga, lauke sužaibavo ir mergina vikriai atsisėdusi lovoje įsisupo į antklodę. Akimirką buvo šviesu, bet vėl užgriuvo tamsa. Baimė kirbino širdį. Ji pradėjo virpėti. Išgirdusi artėjančius žingsnius greitai atsigulė ir apsimetė mieganti.
    Vienu metu su kurtinančiu griaustinio trenksmu durys prasivėrė, įleisdamos koridoriuje sklindančią šviesą. Mergina krūptelėjo, matydama sienoje lėtai slenkantį šešėlį ir užsimerkė.
    Demonas, pagalvojo ji, jis vėl čia. Lėtai, bet užtikrintai šešėlis artinosi jos link. Emilija net apmirė, tačiau krūtinėje beviltiškai blaškėsi širdis.
    Papilkėjusios užuolaidos supleveno ir pro langą įsiveržė vėjo gūsis, o lauke pradėjo šniokšti lietus, tarsi šiam įvykiui kurdamas tinkamą foną. Kambarį vėl nušvietė žaibas.
    - Miegi? – klausė demonas, jo klausimą nulydėjo dar vienas griausmas.
    Mergina nepratarė nė žodžio, tik mintyse meldėsi, troško, kad visa tai baigtųsi.
    Demonas šiurkščiai išlukšteno ją iš patalų.
    - Nereikia, - maldavo ji, - prašau, - merginos akyse ėmė tvenktis ašaros, kurios viena po kitos riedėjo jos skaisčia, lygia veido oda.
    Nekreipdamas dėmesio į Emilijos maldavimą, didelėmis šiurkščiomis rankomis glamonėjo jos kūną, slankiodamas tai prie šlaunų, tai prie krūtinės. Nutraukė trukdančius rūbus, atidengdamas jauną nuogą merginos kūną. Kraujui užvirus, skubiai išsivadavo iš savųjų kelnių ir ėmėsi nešvaraus darbo.
    Demonas lėtai įsiskverbė į Emilijos kūną. Ji kukčiodama ir visiškai tam nesipriešindama gulėjo, lyg ką tik atvėsęs ir sustingęs lavonas. Ji pavargo kovoti. Žinojo, kad būtų tik blogiau jeigu jam priešintųsi, tad tiesiog kentė, laukė kol demonas išlies savo nuodus ir pasišalins taip greitai, kaip atsirado jos kambaryje.

    Laikui bėgant Emilija keitėsi, ji nekentė gyvenimo, nekentė savo kūno, o ypač nekentė to kas augo jos viduje – demono kūdikio. Vos pramerkusi nuo ašarų išvargintas akis, sunkiai išsiropštė iš lovos ir nusvirduliavo į vonios kambarį. Ji laukė šios dienos, kai pagaliau liks viena ir trumpam galės pasijusti laisva.
    Žvilgtelėjusi į veidrodį, savimi šlykštėjosi, kūnas tartėjo nuo pykčio. Stipriai sugniaužusi pirštus į kietą kumštį iš visų jėgų trenkė į savo atvaizdą. Veidrodis su trenksmu krito žemyn virsdamas šukėmis.
    Prisileidusi į vonią vandens ryžtingai joje įsitaisė. Emilija rankoje laikė daiktą, vienintelį demono daiktą, kuris kaip tik pravertė šiai akimirkai. Nedideliu skutimosi peiliuku persirėžė abiejų rankų venas ir atsipalaidavusi laukė kol jos gyvybė užges.
    Nuo didelių pjūvių pro venas nesustabdomai veržėsi kraujas, nudažydamas vandenį skaisčiai raudona spalva, jos mėgiamiausia spalva. Ji gėrėjosi ja, kaip ir iš venų trykštančiu krauju. Jėgos po truputį seko. Emilija užsimerkė ir paskendo užplūdusioje tamsoje. Pilve esančio demono kūdikio gyvybė užgeso drauge su josios.