Kalnai

Vėlus vakaras. Aš vėl tarsi pradedu rašyti iš naujo. Kažkodėl pasimiršta visi žodžiai, kuriuos norėjau aprašyti vakar. Garsiai skamba Ravelio muzika. Viskas atrodo tarsi per  miglą. Ach, kaip norėčiau dabar būti tarp nurimusių kalnų, kur kiekvienas mano atodūsis būtų jaučiamas, kur kiekvienas žodis būtų išgirstas, kur galiausiai galėčiau pajusti vėjo dvelkimą . Kalnuose galėčiau būti saugi. Nebijočiau nieko. Visa kasgyva, kas nejučiomis pasiekiama yra tik ten. Maža tarp didelių. Argi nenuostabu? Pasiilgau jausmo, kuris manyje gyveno. Pasiilgau matyti saulę kiekvieną rytą kylančią iš už kalnų. Pasiilgau lietaus. To nuostabaus šilto lietaus, tyliai šnabždančio širdžiai mielus žodžius. Akimirkai užsimerkiu ir atrodo skrendu, atrodo nusileisiu ant groblėto pagrindo ir tvirtai stovėsiu pučiant  vėjui. Žinau, kad stovėčiau tvirtai ir niekas manęs negalėtų pajudinti. Viso to išmokau per skrydį. Žodžiai užstrigę giliai manyje lengvai pradingsta su paskutinia, nuostabaus kūrinio nata.
Vėlus vakaras. Aš vėl tarsi pradedu rašyti iš naujo...