Rašyk
Eilės (62115)
Fantastika (1808)
Esė (1517)
Proza (9351)
Vaikams (2135)
Slam (45)
English (941)
Po polsku (382)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 35 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter



Knygynas manoknyga.lt






KONSULTACIJA
(trijų paveikslų tragedija)

PIRMAS PAVEIKSLAS
Tuščioje juodoje scenoje stovi senas šešto dešimtmečio dizaino raudonas fotelis ant metalinės kojos. Jame sėdi pusnuogis vaikinas. Sėdi susigūžęs, rankomis apsikabinęs šonus.
FAUSTAS
Prašau, tik šį kartą, vieną vienintelį. Ar aš tiek daug trokštu? Bet tu gi man ir davei šiuos troškimus. Juk tu mane sutvėrei, todėl esi atsakingas. Tu esi kaltas, kaip kalta mano motina, išspjovusi mane iš savo įsčių. Tu esi kaltas, kaip tas vyras, kuris, daug nemąstydamas, užsilipo ant jos ir apvaisino tas nederlingas pagiežos dykumas savo sėkla.
Faustas pakelia galvą į spokso į žiūrovus, tiksliau į kažkur virš jų. Rankos lėtai slysta jo kūnu ir galiausiai apkabina pečius.
Tu esi man skolingas. Net ne gyvybę, tiesiog orumą. Teisę nepaklusti širdies tvinksniams, teisę nustoti kvėpuoti. Net šitą galią pasilikai sau, tėkštelėjęs tiek bailumo, kad net springstu.
Prisidega cigaretę. Viena ranka nuslinkusi ant kelio, šalia tarpvietės. Panarina galvą.
Aš kasdien matau, kaip mano svajonės skysta ir tykšta į tavo uolas. Taip, į taviškes.
Į sceną įeina velnias. Šilkiniu kostiumu, skrybėle, lazdele. Pilkos spalvos.
VELNIAS
Ak, gerbiamasai, kiek galima. Savo verkšlenimais, jūs stovi gerklėje tiek jam, tiek man. Koks jūs linkęs viską dramatizuoti ir dar dėl to kaltinate kitus.
FAUSTAS (išgirdęs balsą, nustebęs atsisuka ir klausia)
O kas, po velnių, būsite jūs? Ir šiaip, čia privati pramoga, jai visiškai nebūtina kompanija.
VELNIAS
(nusijuokia) kaip pirštu į akį, mielasis. Meldžiu atleisti (vėl nusijuokia) už familiarumą ir įžūlumą. Bet turint omeny beviltišką tamstos padėtį, aš galiu sau tai leisti.
FAUSTAS
Beviltiška? Mano padėtis visiškai nėra beviltiška, aš tiesiog sėdžiu čia šitame fotelyje. Suprantama, man šiek tiek šaltoka ir galbūt dėl to aš esu kiek labiau užsiėmęs savigaila nei likusi dalis tų gyvulių, su kuriais aš turiu bent jau vieną bendrą dalyką...
VELNIAS
(nusijuokia) Ar tik neturite omeny to ironiško Homo sapiens?
Faustas sutrikęs pasižiūri į velnią.
FAUSTAS
Ir ką tamstos manymu sau tamsta leidžia? Iš pradžių įsibrauna be kvietimo į mano apartamentus, nesustojęs ties tuo, pradeda įžūliai familiariai ignoruoti mano nepasitenkinimą status quo, o galų gale leidžia sau pabaiginėti mano mintis. Ir jūs vis dar neatsakėte į klausimą, kas jūs esate.
VELNIAS
(velnias liūdnai šypteli ir išsitraukia portsigarą, iš kurio išsiima cigaretę, paminko ją tarp pirštų ir prisidega). Tamsta baisiai nepastabus. Jūs toks susitelkęs į save, kad nieko kito aplinkui nebematote, nieko nebenorite matyti. Žinoma, tai nėra atsakymas, kas aš esu, po velnių (nusijuokia. Iš kišenės išsitraukia gėlės žiedą, kvėpteli). Matote, gerbiamasai, jus kamuoja ta pati nyki liga, kaip prieš šimtus ar tūkstančius metų kamavo kitus, tokius pat kaip tamsta.
FAUSTAS
Liga? Tikriausiai suklydote. Aš nesergu, aš tiesiog negaunu to, ko noriu ir kas man priklauso.
VELNIAS
Priklauso? O kas gi tamstai priklauso? Jūs turite laisvą valią, na ar bent jau taip teigia reklama. Šį išties subtilų dievišką užmanymą sugniuždote tik pats, savo liguistu polinkiu abejojimais nublukinti net ryškiausias užmojų spalvas.
FAUSTAS
Ak, tai laisva valia yra kūrėjo dovana, o abejojimai nebe? Leiskite paklausti, kieno tai dovana?
VELNIAS
Jūsų paties (kvėpteli gėlės žiedą).
FAUSTAS
Mano? Niekšiška teigti, kad ligonis pasirenka savo ligą, o skurdžius savo skurdą. Mūsų laisva valia yra niekas prieš aplinkybes, kurios susiklosto prieš arba pagal mūsų valią. (Faustas atsistoja ir pradeda vaikščioti po sceną). Kiekvieną akimirką mes turime būti įtempę kiekvieną savo raumenėlį, sudirginę kiekvieną nervą, idant galėtum savo pastangomis, savo protu, savo nepripažįstančių nuolaidų geismu siekti to, ko trokšta širdis. Kiek tai gali tęstis, kaip ši kančia gali būti maloni, kaip ji gali būti pasirenkama?
VELNIAS
O kaip kitaip įsivaizduojate gyvenimą? Patiektą ant sidabrinės lėkštutės (nusijuokia). ko jūs norite?
FAUSTAS
Aš noriu visų pasaulio gėrybių ir manais esu pasiryžęs viskam. Aš noriu, kad šitas pasaulis man pultų po kojomis su visais jo gyviais. Kas iš to, kad turėsiu visą pasaulį ir prarasiu savo sielą? Aš turėsiu visą pasaulį!
VELNIAS
Ir ką tu su juo veiksi? Trokšti turėti vien dėl turėjimo? Dėl galimybės pasipuikuoti? Tai netgi kvailiau, nei to prašyti JĮ. Tau duota laisva valia, ne tam, kad, kad ji būtų atimta iš kitų. Laisva valia duota ne tik tau. Galų gale, pasaulio gėrybės ir taip priklauso tau.
FAUSTAS
Man? Manai, aš sėdėčiau čia pusnuogis nutriušusiame fotelyje ir gailėčiausi savęs, jei man jos priklausytų? Kas tu?
VELNIAS
Tau, visos jos priklauso tau, kaip ir tavo siela. Bet tu sutvertas niekšu, o mėgini tapti demonu. Užuot pataikavęs savo geiduliams ir aistroms, užuot mėginęs persismelkti į visatos paslaptis, tu velies į karą dėl sielų. Neištversi. O vardų... vardų aš turiu daug, tiek daug, kiek jūra turi nuotaikų, bet gali mane vadinti Fomalhautu.
FAUSTAS
Karą dėl sielų? Nesuprantu.
VELNIAS
Nagi, mielasis, pamąstykime – prisiminkime jūsų didžiausius širdies troškimus. Dėl ko šį kartą sėdite šiam žaviame fotelyje ir savęs gailitės? Kieno širdis ir valia šį kartą jums nepakluso? Juk ne turtai jums rūpi, nes turtus jūs gautumėte vos pajudinęs savo mažąjį pirštelį. Juk ne dieviškojo plano paslaptys jus kamuoja, nes vos pasižiūrėjęs atidžiau, skaidriu ir aistrų nekamuojamu protu, jūs permanytumėte jas kiaurai. Juk ne aistras ir geidulius siekiate patenkinti. Jūs trokštate ne kūno, jūs trokštate sielos, kuri paklustų jūsų valiai. O dievu būti jūs negalite, nesugebate, nes jūsų troškimas yra įžeidimas jo užmojams ir jo laisvos valios dovanai. Jūs nenorite būti mylimas, kaip lygus. Jūs trokštate, kad jums paklustų ne tik kūnu, bet ir siela. Šia prasme, jūs ne ką geresnis už mane, tik neturite tokių galimybių (nusijuokia).
FAUSTAS
Neturiu, ir tai, kaip matau, yra pagrindas iš manęs tyčiotis?
VELNIAS
Žinoma, kad nėra, tai greičiau pagrindas su jumis maloniai paplepėti. Juk nesupyksite, jei prisėsiu?
FAUSTAS
Prašom, betik šiuose namuose rasite kur.
VELNIAS
(spragteli pirštais ir iš „niekur“ įnešamas staliukas, rytietiško stiliaus, inkrustuotas perlamutru ir patogi kėdė. Ant stalo stovi impozantiškas vyno grafinas). Velnias įpila vyno į abi taures. Mesteli Faustui tamsiai raudoną chalatą, kuris kabėjo ant jam atneštosios kėdės. Faustas pagauna chalatą. Velnias prisėda ir pradeda skabyti gėlės žiedo žiedlapius.
Sėskitės, mielasis. Nestovėkite, kaip vergas valdovo akivaizdoje.
FAUSTAS
(rodydamas į chalatą) kas čia?
VELNIAS
O kas jūsų manymu?
FAUSTAS
Chalatas.
VELNIAS
Greičiau dovana, svečio pagarbos ženklas šeimininkui, bet galite vadinti tai ir chalatu. Prisėskite.
FAUSTAS
Apsivelka chalatą ir prisėda į fotelį šalia įnešto rytietiško stiliaus staliuko. Ačiū, net nepaisant to, kaip įžūliai įsiprašėte į kompaniją. Bet kaip matau, jūs esate įpratęs į visą kitą daryti taip pat. Leiskite spėti, jei atsisakysiu paragauti vyno, tai tik dar labiau jus pakurstys?
VELNIAS
Na, matote mielasis, ar esate girdėjęs apie septynias didžiąsias ydas? Ak, matydamas kaip jūs į mane žiūrite, galiu drąsiai sakyti, kad ne. Kaip jau pats pavadinimas sako, jų yra viso labo septynios. Tai išdidumas, kuris priverčia niekinti menkesnius už save, net nepaisant to, kad jie tik jūsų akimis yra menkesni už jus. Nesijaudinkite, tai labai paplitusi yda, o ir nėra labai pavojinga. Žmonės dažnai būna per kvaili, kad suvoktų jos teikiamus malonumus, kaip panieka, arogancija, abejingumas. Gobšumas turi irgi savo žavesio – žinoma, tai nėra mėgstamiausia yda, nes ji dažniausiai į mano glėbį atveda labai blankias asmenybes, galų gale, juk gviešdamasis svetimo gero negali būti išdidus ar principingas. Kaip matau, gobšumu jūsų apkaltinti nepavyks.
FAUSTAS
Atsiprašau?
VELNIAS
Jūs negeriate šio puikaus vyno. Trečioji yda, gašlumas, labai jau gyvuliška, žinoma galime prisiminti jūsų taiklią pastabą apie motinos įsčias ir tėvo pomėgius tam tikroms pozoms.
FAUSTAS
Kaip jūs ją išgirdote, jūsų tada nebuvo.
VELNIAS
Gerbiamasai, nebūkite toks smulkmeniškas, buvau, nebuvau, girdėjau, negirdėjau, tai ne jūs nerūpi, ką jau kalbėti apie tai ar verta nutraukti mano nuostabų ekskursą apie septynias didžiąsias ydas. Taigi, gašlumo aš net nelaikyčiau yda, greičiau rafinuotu mechanizmu, kurį brangiausiasis įterpė į jūsų kūną idant daugintumėtės ir veistumėtės, akivaizdu, kad net jis į ją rimtai nekreipia dėmesio. Ak, pamiršau kinus ir prezervatyvų gamintojus! Hmm, bet tada liks tik šešios?
FAUSTAS
Na, jei vieną išbrauksime, tai liks tik šešios.
VELNIAS
Ak, tiek to, palikime kaip yra, vis tiek niekas rimtai į ją nežiūri. Kol viskas paremta kūniškaisiais santykiais, ir geidžiama tik užpakalio, penio, vaginos ar krūtų (žinoma, kai kuriuos jaudina ir ne tokios standartinės dalys ar jų transformacijos, bet tai galime palikti fetišizmui). Vos tik užsigeidžiate sielos, tamstą galima pradėti kaltinti puikybe. Dievulėliau (nusijuokia) kaip myliu šią nuodėmę.
Kita, nesvetima net Jam, yra rūstumas. Nenuostabu, kad jis taip jos neapkenčia (nusijuokia). Juk labiausiai mus kituose erzina būtent tos ydos, kurias turime patys.
(nedidelis juoko priepuolis, pasibaigiantis paspringimu, atsipeikėjęs nugeria gurkšnį vyno ir tęsia toliau)
Tad apie ją nebetęsime, juk nemandagu kritikuoti tvėrėją, tik truputį ironiška, kad jo emisarai nuo jos kenčia bene labiausiai.
Pavydas! Ak! Jei prieš kitas mes lengvai atsispiriame, tai šioji yra beveik neįveikiama. Juk žaltys Ievą sugundė ne kalbos saldumu ar žvynų gražumu (nors moterys po šiai dienai negali atsispirti visų būtybių kailiams ir žemės akmenų žvilgumui). Jis sugundė ją pavydu, pavydu ją įtikino, kad ji tikrai nori to pažinimo, su kuriuo akivaizdžiai neturi ką veikti. Visada prisimindamas šią istoriją nusijuokiu iš jos ironijos. Jei ne Ievos pavydas dievui pažinimo, tai po šiai dienai Adomas būtų idiotas (nusijuokia).
FAUSTAS
O tamsta šovinistas, tai politiškai nekorektiška.
VELNIAS
Žinoma, politiškai nekorektiška, kaip ir vadinti daiktus savo vardais, šiais laikais politiškai nekorektiška net negrą vadinti negru, mes juos vadiname juodaodžiais. O kas nuo to pasikeičia? Ar taip vadinasi lūpos, kūnas kraujas? Politiškai nekorektiška ir velnią vadinti velniu, bet ar kas nors dėl to prieštarauja?
FAUSTAS
Brangusis mano svety, jus ne pirmą kartą netiksliai cituojate. Ar tik ne iš pavydo?
VELNIAS
(nusikvatoja)
Pavydo, mielasis? Ne ne, čia pati nepavojingiausia yda, taip man nesvetima, kad net negaliu jos pakęsti kituose – tingumas. Aš tiesiog per senas ir per tingus, kad mąstyčiau pats kai kuriais klausimas, ypač turint omeny, kad jais buvo jau ne kartą mąstyta ne tokių tingių asmenybių. Bet mes praleidome apsirijimą.
Šios ydos neapkenčiu visa širdimi, jei leisite man netiksliai išsitarti. Apsirijimas yra pati blogiausioji iš visų, nesaikingumas valgant, geriant, mąstant, dulkinantis, semiant laimes ir nelaimes taip nuostabiai ištvirkina sielą, kad net aš prisimenu tuos senus laikus, kai turėjau sparnus
(veidą iškreipia grimasa)
Bet gal gana apie ydas? Pratęskime pašnekesį mieste, juk toks nuostabus oras, o niekas taip nedžiugina nuobodžiaujančios širdies kaip rendez-vous.
FAUSTAS
(pabaigia vyno taurę, sarkastiškai:)
Na, mano brangusis pašnekove, rodos aš jau esu tamstos valioje, o jūsų balso muzika neleis man atsisakyti šio pasiūlymo.
ANTRAS PAVEIKSLAS
Miesto parkas, kontrastinga šviesa. Suoliukas, artėjantis iš  scenos gilumos, besišnekučiuojant FAUSTUI ir VELNIUI. Iš kulisų jie įeina susikabinę parankėmis, sustoja priešais sceną. Judėjimo įspūdį perteikia tik lėtai judantis suoliukas.
FAUSTAS
Nuostabus oras, tikriausiai todėl šiandien tiek daug žmonių. Ir visi pasipuošę. Vaikštinėja, kalbasi.
VELNIAS
Švenčia sekmą dieną pagal priesaką, nors seniausiai pamiršę jos esmę. Leidžia suktis istorijos ratui, o kuo mažiau susimąsto apie jį, tuo laimingesni yra, ar ne brangusis.
FAUSTAS
Tai mąstymas padaro mus bailiais ir didingiausio užmojo spalva nublunka juo dvejojimų liguistų.
VELNIAS
Na, matote, net ir jus kamuoja tingumas.
FAUSTAS
Na, aš gal ir nesu toks senas, kaip tamsta, bet turite pripažinti, kad tai ne tiek tingumas, kiek tvirkinimas. Knygos ir mintys tvirkina jaunus protus, dirgina jų fantaziją. Koks vaikas skaitydamas knygas nenori būti kapitonu Nemo, arba D`Artanjanu, arba grafu Montekristu. Kuris nesvajoja piratauti Malajų jūrose, tyrinėti pietų ar šiaurės ašigalius, ar būti drąsuoliu amerikiečiu, besivaikančiu prarastus lobius? Kas sulaukęs paauglystės netampa Romeo, Kainu, Dorianu Grėjumi? Kas neieško savosios Džiuljetos, dievo, ar lordo Henrio. Kas sulaukęs savo jaunystės, neatsiduoda Kamiu ar Sartro nevilčiai ir nebando tiesiog būti žmogumi?
VELNIAS
Na žinoma, jūs esate visiškai teisus, prieš jūsų akis atsivėręs beprotiškas potyrių ir jausmų okeanas, iš kurio galite semti iki begalybės. Ir jūsų nesaikingumas jus paverčia tuo, kuo šlykštitės labiausiai. Jūs tarsi Kantas įstrigęs savo menkučiame Karaliaučiuje ir nekeliantis iš jo savo kojos. Tiesiog skaitote ir mąstote, tik jūs negalite pasiteisinti kaip jis, jūs negalite pasiteisinti savo kūryba ir nubraukti visas tas dvasios silpnumo nuodėmes.
Įstrigęs savo kvailoje karuselėje, kurioje jojate ant to paties neįdomaus arkliuko, matote tuos pačius rutiniškus vaizdus, dirbate nekenčiamą darbą, geriate dar labiau nekenčiamus gėrimus, kurie netgi nesuteikia jums užmaršties, tik begalinį šleikštulį ir poreikį kristi dar žemiau, taip žemai, kad surastumėte dugną. Norėčiau jums sumeluoti ir pasakyti, kad dugno nėra, kad jei pakankamai ilgai krisite – išmoksite skraidyti. Bet norėčiau pametėti mintį, kad galbūt tas dugnas nėra taip blogai.
FAUSTAS
Dugnas nėra blogai? Jūs pasižiūrėkite į tuos valkatas, kurie bastosi miesto gatvėmis rinkdami maisto likučius iš šiukšliadėžių ir elgetaudami. Kurie neturi savo vietos pernakvoti ir nusiprausti. Kurie kelia pasišlykštėjimą savo būties menkumu.
VELNIAS
O kuo jūs skiriatės nuo jų? Ar jūsų būtis, brangusis, yra bent kiek kitokia? Jūs irgi bastotės miesto gatvėmis šią nuostabią saulėtą popietę. Jūs lygiai taip pat renkatės maisto likučius, tačiau kitaip nei jie, tą darote didelėse parduotuvėse, kur mainais už galimybę pasiknisti iš jūsų sąvartyno prižiūrėtojas pasiima mokestį. Jūs lygiai taip pat elgetaujate savo darbdaviui ir save apgaudinėjate, kad jūsų alga nėra išmalda. Jūs gyvenate pastatuose, kurie nepriklauso jums ir vėl susimokate mokestį.
FAUSTAS
Tai ir nėra išmalda. Aš atiduodu savo gebėjimus manais į tai, kad galėčiau gyventi.
VELNIAS
Kaip gyventi? Neturėdamas laisvos akimirkos susimąstyti, ką ant šios žemės veiki? Kiekvieną sekundę vergaudamas savo valdytojui? Kuo tai skiriasi nuo senovės Romos? Niekuo, tik kad tavo vergvaldys tau sumoka popieriaus skiautėmis ir negali tavęs išmanyti į šunį, ir dar nemuša tavęs. Už tai tu jam atiduodi savo jaunystės metus, liedamas savo juodą prakaitą darbe, kurio nekenti, su žmonėmis, kurių nekenti. Ir tu esi net prastesnėje padėtyje nei valkata.  Tu neturi jokių privilegijų, lyginant su juo. O tos akimirkos, kurias ištaškai apsvaigęs, kuo tai geriau už elgetos apsvaigimą? Jums vienodai linksma. Nors ne. Tau tada nebūna linksma, tu šypsaisi, nors širdyje verki. O jam linksma. Tu tobulėji? Tu mokaisi? Ko gi? Prancūzų kalbos? Istorijos? Filosofijos? Matematikos? Muzikos? Gramatikos? Laisvųjų menų?
FAUSTAS
Ar tai nepakankamas skirtumas? Skirtumas, kuris mane verčia labiau žmogumi nei jį?
(VELNIAS nuskina kaštono žiedą ir kvėpteli, tuo metu FAUSTAS tęsia)
FAUSTAS
Aš netikiu, kad jis nors akimirkai susimąsto apie savo vietą ir savo esmę. Jis tiesiog gyvulys, kuris bastosi miesto gatvėmis, valgo, miega, dulkinasi ir šika. jis nenaudingas visuomenei ir pasauliui, po teisybei, net jei jis išnyktų, niekas to nepastebėtų.
VELNIAS
Mažiau žmogus, daugiau žmogus. Kaip jūs išsigimėte nuo revoliucijos idealų. Jau tada jūs pjovėte tokius pačius kaip jūs. Jau tada tėvas žudė sūnų, o sūnus tėvą. Jau tada, skanduodami „laisvė, lygybė, brolybė“ pasmaugėte jas visas savo rankomis ir nuskandinote kraujyje.
FAUSTAS
Už ką tu man priekaištauji?
VELNIAS
Priekaištauju? Ne, aš nepriekaištauju, aš tiesiog rodau, kokie jūs esate rūstūs, gobšūs, išdidūs, gašlūs, nesaikingi, pavydūs, ir tingūs. Kaip jūs, savo rankomis galėdami sukurti Rojų ant šios žemės, kiekvieną akimirką trypiate, menkinate, niekinate, apgaudinėjate ir žaginate savo artimą. O kai to nedarote, stebitės, kodėl tuo užsiima kiti.
Net jūsų meilė, kuriai ir apie kurią jūs rašote ir kuria himnus, yra išsivadėjusi kaip vakarykštis šampanas. Jausmas? Koks jausmas, jūs apie tai kalbate ir apgaudinėjate save, vildamiesi, kad jei pakankamai ilgai meluosite, tai taps tiesa. Kad galų gale iš savo iliuzijų sugebėsite sutverti tai, kas turi kūną, kraują ir sielą. Nes jūsų įnoringiems protams nepakanka pasitenkinti tik kūnu ir krauju, jūs norite savo purvinomis rankomis palytėti sielą, kad galėtumėte jei ne sutrypti, tai bent jau ją ištepti. Ir tai darote vildamiesi, kad bus geriau. Kad privers jus užmiršti, kad buvote sutverti iš dulkės ir dulke pavirsite.
FAUSTAS
Ne, mes sugebame mylėti, atjausti, guosti, padėti, nusižeminti ir atleisti. Mes turime viltį, kad vieną dieną baigsis visa šita beprotybė ir ėriukas gulės šalia liūto. Taip, mūsų istorija vaikšto klystkeliais, tai mes mėginame ir mums nepavyksta, tada mėginame dar kartą ir dar kartą ir dar kartą, kol mirštame arba atsipeikėję pamatome, kad pagaliau pavyko. Prisilietę prie grožio ar gėrio, nors ir trumpam, mes juo užsikrečiame ir pamirštame, kad mes kartais būname pikti ir žiaurūs. Taip, kartais nesėkmės ir nusivylimai išvargina mūsų protą ir kūną, taip, šią akimirką mes prakeikiame visą pasaulį ir nužudome tai kas mums brangiausia. Bet tai prisikelia. Viltis, kad bus geriau, pakyla tarsi feniksas iš pelenų ir tai verčia mus vėl lipti iš lovos ir vėl gyventi naują dieną.
VELNIAS
Įprotis jus verčia. Gyvuliška baimė mirti, sudūlėti nesant tikram, kas bus po to. Ar bus blogiau, ar bus geriau, ar nebebus nieko. Bet taip, jūs kartais mokate padėti, užjauti, grožėtis ar gerbti. Kartais. Ir taip, jūs turi galimybę pasirinkti. Ir taip, jūs kartos po mažytį žingsnelį juda pirmyn, tiesdamosis šviesos ir laimės link. Kiekvieną kartą prieš jus pastatoma siena. Iš skausmo, nevilties ir beprasmybės. Tačiau jūs ją įveikiate, net jei tai nubloškia šimtmečius atgal. Todėl aš jums ir pavydžiu. Mano akyse prabėgo daug amžių, daug valstybių ir valdovų sudūlėjo per vieną mano akimirksnį. Kiekvieną akimirką aš buvau šalia jūsų ir mačiau kaip džiaugsmai ir nelaimės jus grūdina. Kaip išskerdžia silpniausius, kaip išskerdžia tuos, kurie atsisako susitaikyti. Kiekviena jūsų karta, kiekvienas iš jūsų yra karo laukas. Karo, kurį aš kariauju ne savo noru, o jo liepimu, karo, kuriam aš pasmerktas, kaip ir tamsybėms, kaip ir vilties nebuvimui, kaip ir pabaigai, kurios laukiu trokšdamas taip pat, kaip ir mirties arba kaip begalinių klajonių amžinybėje. Jūs turite valią. Tai, kuo pasirenkate bloga arba gera. Ir vis tiek klausiate ar ligonis gali pasirinkti ligą.
(atsiduria šalia suoliuko, pirma prisėda Velnias, šali jo atsisėda Faustas. Velnias išsitraukia portsigarą, išsitraukia cigaretę ir pavaišina Faustą. Prisidega, kelios minutės  tylos.)
FAUSTAS
Taip, klausiame. Nes mes tik žmonės.
Mes klausiame, nes norime atsakymų, nes norime kelrodžio, kuris mums padėtų pasidaryti geresniais.
VELNIAS
Ko trokšta dabar tavo širdis? Ar vis dar siekia pasaulio gėrybių? Ar vis dar nori jo, puolančio po kojomis? Ar nori būti sielų valdovu?
FAUSTAS
Ji niekada to nenorėjo. Tai tik pyktis, kartais užvaldantis protą, keršto siekimas, noras užgožti liūdesį ir baimę, kad mirsime pamatę, kad pasaulis pasidarė blogesnis nei radome jį atėję. Nieko nėra lengviau, kaip jį sunaikinti per akimirką, kartais mes to trokštame beveik savo širdimi. Kiek mūsų yra mintyse sunaikinę šį pasaulį? Vidutinis žmogus savo mintyse jį bent penkis kartus jį yra užleidęs pasaulio pabaiga, iš kurių kokius tris buvo mirtina epidemija, vieną kartą branduolinis kitą ir kitą kartą gigantiškas asteroidas. Kiek kartų mes esame mintyse nužudę savo artimuosius, savo motinas, tėvus, brolius, seseris? Kiek kartų esame čirškinę savo viršininkus ar priešus ant lėtos ugnies kruopščiai palaistydami aliejumi.
VELNIAS
(kaštono žiedas vis dar rankoje)
Gėlės yra nuostabūs tvariniai. Sakoma, kad žmogus mylintis gėles negali būti blogas. Juk joms reikia tiek rūpesčio ir meilės, už kurią vienintelis atlygis būna žiedas. Visos jos prasideda nuo menkos sėklos, kuri pasodinta į žemę ir laistoma sudygsta, užaugina liekną stiebą su dailiais žvilgančiais lapais, galiausiai sukrauna žiedą ir subrandinusi vaisius, pasėja juos pavėjui, kad kitais metais, užaugtų naujos gėlės. Kartais, sodininkas būna nevykęs. Jie gėles tik laisto ir rūpinasi, kad joms užtektų šviesos. Arba nedaro nei viena nei kita. Tada gėlė nesukrauna žiedo, o jei ir sukrauna, tai net turint omeny retas išimtis, nesubrandina vaisiaus. Sodininko meilė yra svarbiausias dalykas, kuris gali priversti orchidėją augti net ant akmenų. Jūsų sodininkas seniai apleido šitą sodą ir jame tarp tulpių, rožių, narcizų ir pakalnučių auga ir erškėčiai, kurpelės, varnalėšos. Sodininkas nebesirūpina jumis. Tačiau sodas vis tiek veši, tik laukinis ir chaotiškas. Tačiau tuo ir gražus, įspūdingas. Atidžiau pasižiūrėjęs, pamatysi, kad ten verda dramatiškesnis gyvenimas nei nučiustytame ir sodininko rankų prižiūrimame parke. Čia gebenė apsiveja rožę ir užsmaugia ja savo meile, čia tulpė savo gležnu žiedu pataikauja narcizui, čia vieniša, nuodingai graži, pakalnutė sūpuoja vėjyje savo  varpelius gundydama drugelius. Ir nepyksta ji dėl to, kad jie neskrenda pas ją, ji vis tiek tokia pati graži ir nesiekia nunuodyti sodo. Tiesiog yra ir kvepia.
FAUSTAS
Ir ką tu tuo nori pasakyti?
VELNIAS
Nieko, visiškai nieko.
Manau, mums gal jau reikėtų keliauti iš čia, juk stovintis vanduo greitai pašvinksta.
FAUSTAS
Manau, tu pyksti.
VELNIAS
Aš nepykstu, aš tiesiog esu pavargęs, tu pats puikiai žinai, kokia tavo pečius slegia amžių našta, nors apie juos esi tik skaitęs.
FAUSTAS
Žmonės ne gėlės. Gėlės nepyksta, jei jas atstumia kita gėlė.
VELNIAS
Taip, žmonės ne gėlės. Nepaisant visos jūsų technikos, mokslo, meno, muzikos, filosofinės minties pažangos, jūs šioje srityje nepasistūmėjote nei kiek į priekį. Na, dėl filosofinės pažangos atsiimu.
Jūs vis dar esate tie patys gyvuliai, kuriuos anot naujosios jūsų mitologijos alkis išgynė iš medžių. Jūsų emocinė prigimtis slepiasi jūsų smegenų gelmėje, moksliškai vadinamame bazaliniame ganglijuje, kuris ne itin pakito nuo tu laikų, kai jūsų protėviai dar buvo driežai ar beždžionės.
Šiais laikais tikriausiai nebeskaitote Ovidijaus, ane? būtų beviltiška cituoti „ir išsitraukė jis iš strėlinės dvi strėles, viena tiesi, aštriu auksiniu galu, kita nendrinė – buku švininiu. Pirmoji kviečia meilę, o antroji veja. Ir paleido jis pirmąją į jį ir antrąją į ją“.
Va, daugiau nei pusantro tūkstantmečio senumo eilutės, o istorija nei kiek nepasikeitė. Netgi apmaudu truputuką. Vienintelis kiek įdomesnis išradimas – budizmas su savo šaknimis ir vaisiais. Ir tas nesugeba pamiršti meilės bėdų su savo Buda besimeldžiančiu mangų giraitėje.
FAUSTAS
Atsiprašau?
VELNIAS
Mangas yra meilės vaisius, mano mielasis. Na, bet vakariečiai visada buvo pusraščiai. Niekada nesugebėdavo domėtis viskuo iki logiškos pabaigos. Išskyrus vokiečius. Jų tautos drama yra ta, kad jie viską prie tos pabaigos ir priveda – netgi muziką ir architektūrą. Einam iš čia.
TREČIAS PAVEIKSLAS
Tuščioje juodoje scenoje stovi du seni šešto dešimtmečio dizaino raudoni foteliai ant metalinės kojos. Viename sėdi velnias, pusnuogis, apsikabinęs rankomis šonus, kitame Faustas, smagiai išsidrėbęs, ant nuogo kūno užsivilkęs velnio liemenę ir šauniai užsidėjęs ko skrybėlę. Tarp fotelių stovi tas pats rytietiškas staliukas su pustuščiu grafinu vyno ir dviemis taurėmis, pusiau pripiltomis vyno.
VELNIAS
Kuo aš taip nusikaltau. Tenorėjau pats rinktis kas gera ir kas bloga, pats būti savo lemties kalviu, nenorėjau, kad tu mane sutvertum, nenorėjau tavęs garbinti ir tavimi žavėtis. Bet tu man nedavei valios. Netgi tavo paniekintas ir nutrenktas žemėn aš vis dar paklūstu ir garbinu tave. Net mano pyktis yra tavo paskirta lemtis.
Velnias pakelia galvą į spokso į žiūrovus, tiksliau į kažkur virš jų. Rankos lėtai slysta jo kūnu ir galiausiai apkabina pečius.
Tu esi man skolingas. Net ne amžinybę, tiesiog orumą. Teisę nepaklusti tavo užgaidoms, teisę nustoti kvėpuoti. Net šitą galią pasilikai sau, tėkštelėjęs tiek savo akinančios šviesos, kad net anku.
Prisidega cigaretę. Viena ranka nuslinkusi ant kelio, šalia tarpvietės. Panarina galvą. Faustas gurkšteli vyno, nusišypso.
FAUSTAS
Na, na, mielasis, nebūtina būti tokiu pesimistu. Juk anksčiau ar vėliau viskas pasibaigia. Netgi tamstos lemtis nėra tokia žiauri, kad pasmerktų amžinybei. Galų gale net pranašystės žada pabaigą.
VELNIAS
Pabaigą. Tik pabaigą, bet ne viltį. Ne ramybę ar mirtį, kas yra tas pats.
FAUSTAS
Jei tau ko nors trūksta, tu gali to prašyti jo, jis juk gailestingas. Atiduosi jam savo kūną ir gausi ko užsigeidęs. Ir tai bus tavo pragaras (nusijuokia).
Velnias prisidega cigaretę. Viena ranka nuslinkusi ant kelio, šalia tarpvietės. Panarina galvą.
VELNIAS
Kokie mes šmaikštūs pasidarėme. Prieš akimirką patys raitėmės agonijoje.
FAUSTAS
(irgi prisidega cigaretę)
Matote, mielasis, žmogaus protas paradoksalus tvarinys, akimirką jis liūdi ir verkia, o kitą jau džiaugiasi ir linksminasi. Jis sugeba žavėtis ne vien savo estetizmu, jis sugeba džiaugtis net savo bjaurumu. Džiaugsmui yra būtina neviltis, nes tik ji leidžia mums įverti kiek esame laimingi, kaip ir džiaugsmas būtina nevilčiai, kad galėtume suvokti, kokie nelaimingi esame. Apskritai, turėčiau pastebėti, kad tamsta yra pernelyg romantiškas. Jūs tai boditės vidutiniškumu ir abejingumu, kad tai net užtemdo tamsto patirtį ir sveiką protą. Kažkada jūs vadinotės legionu, po (spragteli pirštais), o po to viskas pasibaigė. Dar keletą šimtmečių išdidžiai stebėjote, kaip mes riejomės ir pjovėme vieni kitus ir galų gale pamanėte – kokie visgi jie neoriginalūs ir neįdomūs. Ir štai, prabėgo dar keletas šimtmečių, o mes jau ir išmokome spausdinti knygas. Va tada ir prasidėjo. Savo patirtį mes paveldėdavome ne iš tėvų ar mokytojų trumpos atminties, mes tai paveldėdavome iš popieriaus lapų. mes jau nebeegzistuojame laike, mes esame tokie pat belaikiai kaip ir jūs.
VELNIAS
Jūs vis dar mirštate taip pat apgailėtinai, kaip ir kadais.
FAUSTAS
Taip, mes mirštame, ir po mūsų ateina kiti, kuri spaudžia tas ribas vis toliau. Mūsų smalsumas nepasydamas nieko, nei nuodėmių nei dorybių, nei moralės, nei pagarbos jam vis aršiau dreskia visatos paslapčių šydą. O jūs po šiai dienai nesuprantate, kad mes tampame dievais.
Tamsta įstrigęs romantizme. Žinoma, tai puikūs ir nostalgiški laikai. Laikai, kai velnias buvo didingas herojus. Dabar taip nebėra. Nes mes esame dievas ir velnias. Mes esame vieni kitiems dangus ir pragaras, o jūs... jūs tik reliktai. Žmogaus proto tamsumo. Mūsų didingos istorijos palikimas, mūsų prisiminimas apie mus pačius, iš kur mes atėjome.
VELNIAS
Bet aš tikras, aš vis dar galingas. Aš vis dar atlieku savo pareigą ir atliksiu ją to, kol jis mane atšauks.
FAUSTAS
Žinoma, atliekate, niekas dėl to nesiginčija. Vis bėda yra ta, kad mes kiek kitaip šitą vertiname. Mes pasikeitėme, o jūsų metodai dar ne. Jūs vis dar spekuliuojate nuodėmėmis, pragaru, baimėmis ir viltimis. Jūs priekaištaujate mums dėl liejamo svetimo ir savo kraujo, jūs juokiatės iš mūsų menkų nusikaltimų ir jūsų manymu mus baisiai už juos baudžiate. O mes mokame tą kainą. Ir ji verta to.
VELNIAS
(piktai nusijuokia)
Ir už ką jūs tai mokate? Dėl ko, kad galėtumėte pasipuikuoti? Prieš tokius pačius kaip jūs? Kad parodytumėte savo kvailą ir pražūtingą drąsą, kuria grįstas jūsų kelias į pragarą? Jūs tūkstantmečius kapstėtės iki dangaus ir dar šimtmečius kapstysitės iki nemirtingumo.
FAUSTAS
Galbūt, mielasis mano, bet tik galbūt. Juk jūs sumaišėte mūsų kalbas. Mes tai ištvėrėme, juk jūs griovėte mūsų imperijas, blokšdami jas atgal į amžių glūdumą, o mes kūrėme dar galingesnes, kad jų praradimas nenutėkštų mūsų taip toli atgal. Juk jūs atvesdavote mums naujus kristus, mahometus, budas, juk jūs apakindavote mūsų protus pragaru ir rojumi, juk jūs kaip antikinės heros užleisdavote ant mūsų pamišimą ir mes žudydavome savo vaikus. Bet mes ištvėrėme.
VELNIAS
Ir mes tai pakartosime. Ir kartosime tol, kol pasieksime savo.
FAUSTAS
Nebepasieksite. Mes nebeturime to, kas buvo mūsų silpnumas.
VELNIAS
Tebeturite – tai jūsų širdis, kurios tvinksniai sukelia jums beprotybę. Beprotybę, griaunančią imperijas.
FAUSTAS
Mielasis, neteisus jūs. Ne širdis sukelia tą beprotybę. O nemokėjimas jos klausytis. Mes jau esame seni, tokie pat seni kaip tu. Mūsų kraujas nebėra jaunas ir pamišęs, sprogdinantis iš vidaus. Mūsų kraujas jau yra taurus, kaip senas vynas, jis maloniai svaigina, bet nevaro iš proto. Jis mus džiugina, kaip ir mūsų sugebėjimai.
VELNIAS
Tavo gyslomis teka actas, o ne senas vynas.
FAUSTAS
Actas? (nusijuokia) koks tu pagiežingas.
(apšvietimas virš velnio pradeda blėsti, labai lėtai, kol scenos pabaigoje visiškai užgęsta ir palieka ryškiai apšviestą tik Faustą)
Toks pats pagiežingas, kaip ir mūsų karaliai, kurie matydavo žlungančią savo karalystę.
VELNIAS
Jie būdavo tokie patys išdidūs žlugimą, kaip tu.
FAUSTAS
Aš ne išdidus, aš...
(Faustas atsistoja ir pradeda vaikščioti dešinėje scenos pusėje)
Ne, aš ne išdidus. Aš tiesiog matau sapną, viziją, kuo mes tapsime, kuo galiausiai taps paskutinysis iš mūsų. Ir taip mes pateisinsime savo buvimą. Taip mes pateisinsime netgi jūsų buvimą. Tavo buvimą. Tu esi jo tvarinys, kaip ir mes. Tik tu neturi valios. Tu netgi sukilai prieš jį pagal jo valią ir buvai nutrenktas. Ir tu tai žinai. O mes renkamės. Ir mes mokomės ir tobulėjame greičiau nei jūs galėtoje pasvajoti. Mes nepamiršome dar Babelio. Bet mes už jį nekeršysime. Mes nesame pikti, mes nenorime nei iš tavęs, nei iš jo atimti sosto. Mes ...
VELNIAS
Jūs esate įžūlus kvailiai, paniekinantys savo kūrėją. Prakeikiantys jį savo valia ir savo pasirinkimu.
FAUSTAS
Ne, tu vis pamiršti dovaną, kurią esame gavę. Pačią brangiausią ir didžiausią, kokią yra gavęs koks padaras – gebėjimą kurti. Juk tik savo kūriniais mes sugebėjome išsaugoti tuos istorijos trupinius, kuriuos jūs iš mūsų nuolat bandote atimti.
VELNIAS
KURTI YRA DIEVO VALDŽIA!!!
FAUSTAS
O mūsų valia tam nepaklūsta.
VELNIAS
Tu, prakeiktas arogantiškas žemės kirmine, negi manai, kad išmanydamas gamtos mokslus, muziką, menus, istoriją ir literatūrą, sugebėsi pasipriešinti mums? Mes galime tave nušluoti nuo žemės kaip tu nušluoji dulkęs nuo savo sušvinkusių knygų! (rėkia)
FAUSTAS
Tai kodėl to nepadarote?
VELNIAS
Nes...
FAUSTAS
Nes negalite. Jums nėra ko žudyti mūsų, nes jums reikia mūsų sielų.
VELNIAS
(tyliai sumurma) ir mes jas gausime, bet kokia kaina.
FAUSTAS
Nebegausite. Jus mus išmėginote visai būdais, kiek tik išnešė jūsų vaizduotė, jus net juos suklasifikavote ir pavadinote septynioms didžiosiom ydom. Ir vis tiek trūkt už vadžių vėl iš pradžių kėsinatės mūsų širdies. Širdies, kaip tikrosios nuodėmių versmės, meilės, ne tik kai dorybių, bet kaip ir ydų šaltinio.
VELNIAS
Net ir išmanydamas tai, tu negali nepaklusti. Net jei tau duota valia ir protas, tu vis nesugebi susivaldyti. Kiekvienas tavo širdies tvinksnis varo tave iš proto. Kiekvienas tavo širdies tvinksnis priverčia sutrintu su dulkėmis viską, ką esi pasiekęs ir atsiklaupus ant kelių maldauti kitos širdies meilės.
FAUSTAS
Taip, mielasis mano priešininke. Tu esi visiškai teisus, bent jau buvai kadais. Mūsų jaunos širdys vis dar siaučia jausmų audrose, bet jos ir pasensta. Galiausiai, jos pasiekia tokį amžių, kai mylima ne dėl to, kad mus taip verčia geismas ar kaprizas. Kai mylima, ne tavo ar jo paliepimu. Kaip mylima, nes galim sau tai leisti. Kai pajutę vieną simptomą, prisimename ir atgaiviname kitus.
VELNIAS
Ir manai, kad tas netiksliai cituojamas Prustas bus tavo išsigelbėjimas?
FAUSTAS
Ne, ne mano išsigelbėjimas, o tavo pražūtis.
(šviesa virš velnio visiškai užgesusi. Nusileidžia uždanga. Paskutinius žodžius tardamas, Faustas žiūri tiesiai į publiką.)
PABAIGA
2010-02-22 12:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Lavinamieji žaidimai, žaislai, knygos...

Knygos - internetinis knygynas

Cloudlix



Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą

Migloko