Dar viena..

- Ir vėl? - jau piktai klausiu.
- Taip, taip, tu galvoji, man patinka su senuku bendrauti? Aišku, kad nepatinka, - nuleidžia galvą ji, įkvepia oro ir tęsia, - žinai, ką jis man pasakė, kad jo sūnui nesakyčiau, jog jis man rašo ar kartas nuo karto paskambina. Sako, jo žmona to gali nesuprasti, - jos veidas greitai pasikeičia, jame atsiranda šypsena. - Jis man per šv. Kalėdas nori kažkokią dovanėlę padovanot.
- Tau iš tikrųjų patinka su juo bendrauti, patinka, kaip jis į tave kreipiasi: „Labas, saulyte“? Iš pradžių viskas buvo gerai, kai kalbėdavotės apie muziką, meną, kartais dizainą. Dabar jis daugiau šneka apie tave, tavo charakterį, - prisiverčiu nutilti - jai nepatinka, ką aš sakau, bet tęsiu toliau. - Kaip tu reaguotum, jei tavo tėvas pradėtų bendrauti su septyniolikmete, dovanotų jai dovanas? Ką tu į tai atsakysi?
- Fui, šlykštu, tikrai pykčiau ant jo ir, kad ir ką sakytų, aš tokio jo poelgio nesuprasčiau, ir mamai būtų šokas, - ji tyliai atsidūsta. Kyšteli liežuvio galiuką ir sudrėkina išdžiūvusias lūpas. - Jis sakė, kad per Kalėdas bus netoli manęs ir norėtų su manimi susitikt. Laikas pasimatymui tai toks keistas - trečia valanda nakties.
- Ir tau čia normalu? Ne, čia viskas gerai, - ironizuoju, - išeik su juo susitikti, nieko čia įtartino.
- Kodėl tu visada taip supyksti, kai pradedam apie jį šnekėti?
- Aš tau aiškiai pasakiau savo nuomonę, - piktos mano akys stebeilinasi į ją, - baik žaisti su juo, nutrauk santykius. Ko taip susiraukei? Bijai?
- Pažiūrėsiu, kas bus toliau, jis man atrodo patikimas. Visada teigia, kad neturi blogų ketinimų, ir taip įtikinamai  tai pasako.
- Jetau, kokia tu: pora gražių žodelių - ir jau suvystyta. Tavo manymu, kas sakytų, kad turi blogų sumanymų. Pala, tu televizorių žiūri? Ar nematei laidų apie tuos teisėjus, pedofilijos skandalus! Tu manai, jie nemoka gražiai kalbėt?
- Šis žmogus kitoks, jis patikimas!
- Einu miegot, neturiu ką tau ir bepasakyti. Laaabanakt.
- Nebūk toks bukas kaktusėlis. Labos.
- Ką daryt, jis šiandien atvažiuoja. Patark, - tarsi patarimo, tarsi pritarimo prašo jos akys.
- Ką? Šiandien? - mano balsas pilnas nuostabos, truputėlį drebantis. – Mano nuomonę apie tai jau žinai! Nedrįsk nė nosies kišt lauk!
- Vaje, kaip jaudinuos, - apsimeta, kad neišgirdo mano patarimo. - Ką man apsirengt, spinta pilna šlamšto, nerasi nieko.
- Tu reikalinga čia. (Oi, tikrai jau nebepavyks užmigt šią naktį.) Girdėjai, ką tau sakau?  Niekur neisi.
- Sakė paskambins, kai  bus netoli.
- Prašau, neik, - mano balsas skamba maldaujančiai.
- Tu tik baik, nestresuok, aš tik nubėgsiu, pasiimsiu dovanėlę ir grįšiu. Iškart po to  paskambinsiu tau per 3G.
- Ar jis tau svarbesnis už mane?
- Baik, pasakiau. Kai grįšiu su dovana, gausi prikąsti liežuvį. Gerai, raminies.
- Elgiesi kaip maža paika mergaitė. Jis turi pinigų ir gali gražiau čiulbėt už mane, tada jau nebesiklausai sveiko proto. Neik.
- Aš turiu padėti ragelį, nes jis neprisiskambins. Iki.
Ji padėjo ragelį nespėjus man atsisveikint. Sėdėjau nejudėdamas, stebeilijausi į telefono ekraną, kuriame neseniai buvo jos veidas. Tai buvo paskutinis kartas, kai aš ją mačiau. Ji man taip ir nepaskambino pranešti, jog viskas gerai.