kai nebereikia gyventi... (ne apie suknistą mirtį)

2010 01 22 proza

Nubudau.

Žinojau, jog ši diena daugiau niekada nebus ši, arba nebus buvus, o tuo labiau būsima.

Atrodo, jog miegoti nuėjau dar vakar. Dar vakar kėliausi ir ėjau į darbą, dar vakar žiūrėjau į laikrodį prarijusį ranką.

Čia jums, ne koks aukos pasakojimas. Nepulkite gailėtis., kad praradau ar atradau atmintį, tiesiog pabudau... kai pasaulis jau buvo pasikeitęs.

Po kurio laiko apsipratau, susitaikiau, jog nereikia keltis, jog nejaučiu skausmo, nieko neužuodžiu – geriau pasakysiu, ne tai ką praradau, bet kas liko: regiu ir mąstau.

Esu skystyje ir galiu džiaugtis, jog buvau apdovanotas lakia fantazija.

Dabar mes visi taip keliaujam, taip susitinkam, net taip mylimės. Mes visi gyvename, kažkokius iškreiptus gyvenimus, kartais per daug iškreiptus...

Gyvenu vieninteliu tikslu – naikinu maniakus, bei iškrypėlius, taip kažkiek pats tapdamas maniakiškas, tai ne tik hobis, tai – aistra.

Jie sudarko ramias fantazijas ir iš kiekvienos jų sugeba sukurti savitą siaubo pasaką.

Žinoma, tai ir mano hobis. Tai troškimas be perstojo kankinti. Mes keliaujame greičiau, nei kada galėjome įsivaizduoti, nes mums nebereikia traukinių ar automobilių, nes neturime kojų.

Mes it skrajojantys kilimai. Kaip dingę lakūnai, vis be perstojo skrendame.

Labai bijome, labiau nei bijodavome seniau, tačiau šis pojūtis, taipogi po truputį išsitrina, tai pradinė stadija, kai peržengiame į kažką naujo. Po kurio laiko tarpo viskas tampa pažįstama ir nublunka.

Kiekviena žmogžudystė čia nebe sukelia apkalbų ar bereikalingų disputų, tiesiog, tai kasdieniška. Savižudybė, tai tik vienas iš kelių pasirinkimų, kaip sakiau ką reiškia mirti, kai išties net negyveni. Čia užgestama, kaip užgęsta žvakės.

Kitokia planeta, iš kitokių sėklų esame išauginti ir mes. Mes negalime pajusti liečiami, kaip negalime liesti patys, nes neturime pirštų. Viską gali prisiminti iš praėjusio gyvenimo potyrių arba viską susikurti iš naujo.

Nutapau vaizduotės lape skrendančią lakštingalą, tai tikrosios lakštingalos kopija. Taip... ji kraipo kaklą, kviečia skristi drauge iki šiol mes negalėdavom to fiziškai, bet dabar, kai esam tiek ištobulėję arba taip sunykę, po visų tų bandymų sulaužyti savo psichiką, jog nejuntame, kaip gera atsisėsti fotelyje su taip gerai pažįstamom spyruoklėm ir užsimerkus pasvajoti.

Visa tai kas liko ir yra viena didelė svajonė. Ne pradėti gyventi iš naujo, bet išmokti gyventi naujai.