Kal(n)ėjimas

kažkas potėpiais keliauja
mano kaklo papėdėn
tarsi išmegztas nebūties
siūlas ir vagoja vagoja
kol grioviai subėga į kalnus
kalnai išleidžia šaknis
į mane

pagardink tarpeklio gilumą
šaukšteliu absento
ir mes dievai

kandžioju išvešėjusio siūlo
pradžias ir pabaigas kaip
kadaise draskiau visus bekūnius
sielotojus kol sielų nešikas
išbarstė mano dantis
kalno papėdėj

kažkas išganė avis po visą
žalumą dabar šypsosi man
iš viršaus imituodamas malonų
girgždėjimo garsą kai naktį grieži
dantimis nors dabar vietoj smuiko
girdžiu tylų mekenimą

vingiuotos šaknų arterijos
kantriai išlieja gyvastį
ir gena tarpekliais pirmyn